EMILIJA MONTVILIENĖ

Savanorystei E. Montvilienę paskatino ir į visuomeninę veiklą įtraukė vienuolė sesuo Veronika Beišytė. Daugiausiai laiko ir jėgų buvo atiduota „Caritas“ (katalikiška moterų sambūris) organizacijai. 1988-08-26 ji buvo viena iš septynių pasirašiusių Katalikiško moterų sambūrio „Caritas“ įkūrimo aktą. 1989 m. įvyko steigiamasis Katalikiško moterų sambūrio „Caritas“ suvažiavimas, kurio metu E. Montvilienė skaitė pranešimą „Tvirta šeima – tvirta tauta“. 1988–2004 m. ėjo Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ direktorius pavaduotojos pareigas. Gydytoja ypač domėjosi šeimų problemomis, nuolat tarptautiniuose šeimų kongresuose Londone (Didžioji Britanija) ir Zagrebe (Kroatija).Ypatingai daug dirbta užmezgant tarptautinius ryšius su karitatyvinėmis organizacijomis.
1991 m.– Marijampolėje įkurta „Caritas“ vaistinė. Iki 2004 m. buvo išdalinta daugybė įvairių vaistų, slaugo priemonių marijampoliečiams, Vilkaviškio vyskupijos ligoninėms, senelių globos namams. E. Montvilienė organizavo seminarus, konferencijas, rekolekcijas, platino katalikišką spaudą. Gydytoja aktyviai prisidėjo prie „Vaiko tėviškės namų“ Avikiluose įsteigimo, koplytėlių ligonių ir įkalinimo įstaigoje įkūrimo. 2000–2005 m. Marijampolėje ji organizavo sunkiųjų ligonių slaugymą namuose.
2004 m. kartu su geradariais E. Montvilienė įkūrė pagalbos centras „Rūpintojėlis“, kuriame vykdė projektų priklausomybių prevencijos.Dirbo su labiausiai pažeidžiamais vaikais iš rizikos grupių. Organizavo seminarų konferencijos priklausomybių tematika socialiniams darbuotojams, pedagogams. Šiaulių organizacijai ji vadovavo iki 2008 m.