Filipas Fortunatovas (Filipp Fortunatov)
Kalbininkas, Maskvos lingvistinės mokyklos įkūrėjas, Peterburgo mokslų akademijos narys, Lietuvių mokslo draugijos garbės narys
Straipsnį parengė - Loreta Skinkienė
Filipas Fortunatovas ir Lietuva
Algirdas Sabaliauskas
Vienas Maskvos universiteto profesorius kaip labai reikšmingą šios mokslo ištaigos datą nurodė 1876 metų sausio 22 dieną. Tą dieną (buvo ketvirtadienis) dešimtą valandą ryte savo pirmąją paskaitą pradėjo skaityti Filipas Fortunatovas. Reikia sutikti su tuo profesorium: data iš tikro reikšminga - juk Fortunatovas Maskvos universitetą iškėlė į garsiausių pasaulio lingvistikos centrų gretas, šis mokslininkas davė pradžią naujai kalbotyros, vadinamajai Maskvos mokyklai. Tačiau mums, lietuviams, su Fortunatovu ir Maskva susijusi dar viena labai svarbi data. Deja, šios datos ligi šiol mes tiksliai nežinome, negalime pasakyti ne tik valandos, dienos ar mėnesio, bet net metų. Galime tik spėti, jog tai įvyko devynioliktojo amžiaus devintajame dešimtmetyje, gal 1886 metais, o gal ir anksčiau. Šią, mums nežinomą dieną, vienoje iš senojo Maskvos universiteto auditorijų Filipas Fortunatovas pradėjo skaityti lietuvių kalbos kursą.
Trys Fortunatovų kartos buvo mokslo žmonės. Fortunatovo senelis baigė matematikos mokslus ir dėstė gimnazijoje. Šio sūnus labai sėkmingai Peterburgo universitete studijavo senąsias kalbas. Buvo paliktas profesūrai, bet jo universitetinę karjerą nutraukė cholera, į kapus vieną po kito nusinešusi tėvą ir motiną. Būsimojo kalbininko tėvui neliko nieko kito, kaip grįžti į namus ir rūpintis jaunesniaisiais našlaičiais. Dirbdamas gimnazijoje, jis tyrinėjo vietos žmonių buitį, daug rašė. Ir, lyg keršydamas likimui dėl nepavykusios savo profesūros, išaugino tris sūnus profesorius - istoriką, statistiką (baigusį medicinos ir žemės ūkio akademijas) ir kalbininką, vėliau tapusį akademiku.
Baigęs 1868 metais Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, Fortunatovas paliekamas ruoštis profesūrai. Išlaikiusį magistro egzaminus, universiteto vadovybė jį keletui metų išsiunčia pasižvalgyti po žymiausius Europos kalbos mokslo židinius. Karaliaučiuje jis turi progos pasišnekėti su geriausiu tuometiniu lietuvių kalbos specialistu Frydrichu Kuršaičiu. Skaito senas lietuviškas knygas, tyrinėja Karaliaučiaus bibliotekose esančius rankraščius. Tiubingene, vadovaujamas geriausių vokiečių specialistų, nagrinėja senovės indų literatūros paminklus. Leipcige pasiklauso dar tik profesoriaus karjerą pradedančio Šleicherio numylėtinio Augusto Leskyno paskaitų. Kurį laiką studijuoja Berlyno, Paryžiaus universitetuose. Nuvyksta į Londoną, kur tuo metu iš Indijos buvo suplaukę patys turtingiausi sanskrito ir Vedų rankraščių rinkiniai. Taigi, į Maskvą Fortunatovas grįžo ne tuščiom rankom – susipažino su žymiausiais Europos kalbininkais, padirbėjo garsiausiose bibliotekose, prisirinko įdomios medžiagos būsimosioms paskaitoms ir mokslo darbams. Lituanistinėms studijoms užsienio kelionių metų Fortunatovui daugiausia reikšmės, be abejo, turėjo Karaliaučius. Tiesa, mes pamiršome pasakyti, kad, prieš aplankydamas Karaliaučių, Leipcigą, Tiubingeną, Berlyną, Paryžių, Londoną, Fortunatovas turėjo dar vieną mokslinę kelionę, kuri jo, kaip mokslininko, biogra¬fijai turbūt ne mažiau svarbi negu anų didmiesčių aplankymas, nes su ja kaip tik prasidėjo Fortunatovo mokslinė veikla. Mat 1871 metų vasarą jis su kitu jaunu maskviečiu, vėliau garsiu orientalistu Vsevolodu Mileriu, buvo atvykęs į Liudvinavo apylinkes (į pietus nuo Marijampolės) tyrinėti šio Lietuvos kampelio tarmės. Kelionei Fortunatovas iš anksto gerai pasiruošė. Dar neišvykęs iš Maskvos, jis jau turėjo neblogą supratimą, kaip kalbės liudvinaviškiai, nes, susiradęs iš ten kilusį savo mokslo draugą Andrių Botyrių, ilgas valandas atidžiai klausėsi jo tariamų lietuviškų žodžių. Liudvinavo apylinkėse, apsigyvenę ano mokslo draugo tėviškėje, rusų mokslininkai prisirinko apie pusantro šimto liaudies dainų. Beveik pusę šių dainų jiems padainavo viena padienė darbininkė.
Grįžę į Maskvą, Fortunatovas su Mileriu išleido gražų lietuvių liaudies dainų rinkinį, kuriame pateikė ir Liudvinavo šnektos charakteristiką. Fortunatovas, tiesiogiai tada susipažinęs su lietuvių kalbos tarmėmis, rašė: „Kažin ar yra kita tokia indoeuropiečių kalba, kuri turi tiek daug tarminių atspalvių, kaip lietuvių kalba Kas kiekviena dešimtis, dvidešimtis varstų jau galima pastebėti tam tikrų ypatybių, įdomių morfologiniu, fonetiniu ar leksiniu atžvilgiu. Neretai vienoje vietoje yra išlikęs koks nors žilos senovės bruožas, o kitose šnektose jau išnykęs." Fortunatovui į Lietuvą daugiau atvykti neteko, bet lietuvių kalbos tarmių tyrinėti jis nepaliovė ir gyvendamas Maskvoje: iš įvairių Lietuvos vietų kilę studentai jam būdavo savo gimtųjų tarmių atstovai.
Maskvos universitete paskaitas Fortunatovas skaitė dvidešimt penkerius metus. Lektorius jis buvo gana savotiškas. Vieniems jis atrodė labai neiškalbus, o jo paskaitos be galo nuobodžios, kiti jį ir jo paskaitas tiesiog dievino. Paskaitoms Fortunatovas ruošdavosi nepaprastai kruopščiai, apgalvodamas kiekvieną žodį. įlipęs į katedrą, priešais save pasidėdavo ant palaidų sąsiuvinio lapų pieštuku surašytą paskaitos tekstą. Be Fortunatovo, niekas kitas šio teksto negalėdavo suprasti, nes ten būdavo surašyti ne žodžiai, o tik dvi trys šių žodžių raidės. Faktiškai visą paskaitą Fortunatovas mokėdavo atmintinai, o tie paslaptingi užrašai būdavo lyg kokia atsarginė atminties apsaugos priemonė. Skaitydavo jis be mažiausio išorinio efekto ir taip lėtai, jog labiau įgudęs studentas suspėdavo užsirašyti kiekvieną jo ištartą žodį. Nors ir dešimtą kartą tą patį kursą skaitydamas, Fortunatovas kiekvienai paskaitai ruošdavosi iš naujo. Didžiulė sensacija buvo jo klausytojams, kai jis kartą, valandą pakalbėjęs, pareiškė, jog antros valandos šiandien skaityti negalėsiąs, nes nėra pakankamai pasiruošęs, kadangi skubiai turėjęs rašyti atsiliepimą apie vieno savo mokinio disertaciją.
Fortunatovo auditorijose paprastai daug klausytojų nebūdavę, bet iš tų, kurie ten nuolat sėdėdavo, galėjai tikėtis sulaukti tikrų mokslo žmonių. Ir tikrai iš anų auditorijų išėjo gražus būrys ne tik rusų, bet ir lenkų, vokiečių, serbų, danų, norvegų, suomių, švedų, čekų, olandų, prancūzų kalbininkų. Beveik visi jie išklausė ir labai turiningą lietuvių kalbos kursą. Šis kursas paprastai trukdavo dvejus metus. Klausytojai gerai susipažindavo, kiek tais laikais buvo įmanoma, su lietuvių kalbos tarmėmis, lietuvių kalbos istorija. Per pratybas nagrinėdavo įvairių lietuvių kalbos tarmių ir senųjų raštų tekstus.
Į Fortunatovo paskaitas sugužėdavo beveik visi Maskvos universiteto studentai lietuviai, nesvarbu, kokią specialybę jie būtų studijavę. Fortunatovo auditorijoje sėdėdavo Medicinos fakulteto studentas, būsimasis Lietuvos Respublikos prezidentas Kazys Grinius. Ypač su dideliu susidomėjimu kiekvieno Fortunatovo žodžio klausė būsimasis lietuvių bendrinės kalbos normintojas Jonas Jablonskis. Fortunatovas su lietuviais studentais palaikydavo artimus santykius ir kuo galėdamas jiems padėdavo. Pavyzdžiui, lietuviams caro valdžia tuo metu buvo uždraudusi spaudą, už lietuviškos knygos ar laikraščio platinimą bei skaitymą grėsė didelė bausmė. Tačiau profesorius Fortunatovas savo vardu užsiprenumeruodavo šią spaudą ir dalydavo skaityti lietuviams studentams. Yra užsilikę iš to meto lietuvių studentų laiškų, kur jie su džiaugsmu rašo draugams ir artimiesiems, kad iš Fortunatovo rankų jie gauna „Aušrą" ir kitus nelegalius lietuviškus leidinius. Viename 1885 metų „Aušros" numeryje, redakcijos atsakymuose, „gromatų skardinėje", kaip ten vadino, randa¬me ir tokį pranešimą: „Prof. Fortun., Maskvoje. Tamstos 8 rublius, prenumeratą už Auszrą, apturėjome. Dėkui labai szirdingai. Auszrą taip taps ir toliau prisiųsta".
Fortunatovas lietuviams inteligentams tada buvo didžiausias jų gimtosios kalbos autoritetas. Tarp savęs susiginčiję kokiu nors kalbos norminimo ar rašybos klausimu, paprastai žiūrėdavo, ką tuo klausimu yra pasakęs šis rusų mokslininkas. Fortunatovo paskaitų užrašai neretai jiems būdavo ir vienintelis lietuvių kalbos vadovėlis, nes daugelis jų, pakankamai nemokėdami vokiečių kalbos, negalėdavo naudotis Šleicherio ar Kuršaičio darbais. Netgi galima spėti, kad Fortunatovas turėjęs tam tikros įtakos ir pasirenkant bendrinės kalbos pagrindu aukštaičių vakariečių - vidurio lietuvių, kaip ją tada vadino Fortunatovas, tarmę. Mat ir Jonui Jablonskiui, ir kitiems to meto lietuvių kultūros veikėjams buvo gerai žinomi Fortunatovo žodžiai: „Nors, tyrinėjant lietuvių kalbos tarmes, ir negalima apsistoti prie vienos kurios tarmės, vis dėlto mes turime pasirinkti vieną jų pagrindine, kuri mums būtų išeities tašku. Tokia tarme aš imu vidurio lietuvių tarmę, kurią kitaip galima vadinti vidurio lietuvių kalba, ir be to, pirmiausia jos pietų ir vidurio šnektas. Vidurio lietuvių kalba, būtent jos prūsų tarmė, iki šiol daugiausia ištirta, ir jau vien ta aplinkybė verstų mus apsistoti visų pirma prie vidurio lietuvių šnektų, be to, vidurio lietuvių tarmė savo šnektų visuma yra apskritai (išskyrus kai kuriuos bruožus) senesnė garsų atžvilgiu už kitas dabartines lietuvių kalbos tarmes."
Pasakojant apie Fortunatovo mokslinę veiklą Maskvoje, negalima pamiršti jo garsiųjų „ketvirtadienių". Mat ketvirtadienio vakarais (gal todėl, kad ketvirtadienį Fortunatovas skaitė savo pirmąją paskaitą universitete!) į jo butą susirinkdavo būrys kalbininkų ir šiaip kalbos mokslui prijaučiančių įvairių kitų specialybių žmonių. Ateidavo čia ir seni profesoriai, ir tik pradedantys kalbininkai, ir užsieniečiai specializantai, lankydavosi čia ir Fortunatovo brolis istorikas. Jie aptardavo naujausią literatūrą, svarstydavo aktualias kalbotyros problemas. Neretai ramūs pokalbiai virsdavo karščiausiomis diskusijomis. Vienas Fortunatovo mokinys tuos ketvirtadienio vakarus taikliai pavadino „kalbotyros akademijomis". Ypač puiki mokykla tokie ketvirtadieniai būdavo jauniesiems specialistams. Fortunatovas labai mylėjo savo mokinius, sugebėdavo įžvelgti juose būsimuosius talentus. Štai žymųjį rusų kalbos istorijos tyrinėtoją akademiką Aleksejų Šachmatovą Fortunatovas pradėjo rūpestingai globoti jau tada, kai šis dar buvo tik gimnazistas.
1902 metais Fortunatovas buvo išrinktas Rusijos mokslų akademijos nariu ir persikėlė gyventi į Peterburgą. Čia jis daugiausia redagavo įvairius akademijos leidinius. Daug triūso tada jis įdėjo tvarkydamas Antano Juškos lietuvių kalbos žodyną. Iš pradžių (dar Maskvoje) šį žodyną redagavo pats Fortunatovas, o paskui įvairiais būdais talkininkavo naujiesiems redaktoriams, tarp kurių buvo ir jo mokiniai Grigorijus Uljanovas ir Jonas Jablonskis. Kartu su Eduardu Volteriu Fortunatovas spaudai paruošė ir didoką dalį vieno žymiausių senojo lietuvių kalbos paminklo - Mikalojaus Daukšos „Postilės".
Kai 1907 metais Vilniuje įvyko steigiamasis Lietuvių mokslo draugijos susirinkimas ir po Jono Basanavičiaus atidarymo kalbos pirmininkauti buvo išrinktas svečias iš Peterburgo profesorius Eduardas Volteris, patys pirmieji jo žodžiai buvo, jog akademikas Fortunatovas per jį prašosi priimamas į pirmąją lietuvių mokslo organizaciją. Čia pat buvo perskaitytas ir nuoširdus Fortunatovo sveikinimas. Rusų mokslininkas vienbalsiai buvo išrinktas Lietuvių mokslo draugijos nariu.
Įstojęs į draugiją, Fortunatovas dar artimiau pradėjo bendrauti su lietuviais. O kreipdavosi į jį lietuviai visokiausiais reikalais. Štai 1912 metais Vilniaus magistratas priima projektą ant Gedimino kalno pastatyti vandens rezervuarą. Menkas džiaugsmas seneliui kalnui iš tokių įstatymų - jo viršūnė turi būti nukasta. Vilniečiai, nelaukdami, kol miesto ponai pradės griauti jų širdžiai tokį brangų kalną, skubiai rašo skundą, kurio nuorašą nusiunčia ir akademikui Fortunatovui. Ką gali žinoti, gal iš dalies šiam mokslininkui turime dėkoti ir už tai, kad Gedimino kalnas šiandien tebėra sveikas.
Kaip mokslininkas, Fortunatovas turėjo vieną baisiai blogą ypatybę - jis, kaip ir mūsų Kazimieras Jaunius, labai nemėgo rašyti. Turbūt nerasime nė vieno tokio stambaus masto mokslininko, kuris, ne tokį jau trumpą amžių išgyvenęs, mirdamas paliktų tiek mažai paskelbtų darbų, kiek jų paliko Fortunatovas - apie trisdešimt straipsnių (Fortunatovo brolis statistikas paskelbė per du šimtus darbų!). Tiesa, kai kurie nedideli Fortunatovo straipsniai savo verte lyginamajai kalbotyrai pralenkė daugelio kalbininkų storiausius tomus. Mums, žinoma, ypač svarbu, kad Fortunatovo palikime tiek daug vietos skirta lietuvių kalbai. Be to, negalima užmiršti, kad, Fortunatovui mirus, jo mokslo darbų sąrašas tolydžio didėjo, o atsitiko tai štai kokiu būdu. Minėjome, kad Fortunatovas paskaitas skaitydavo labai iš lėto, ir jas beveik pažodžiui būdavo galima užsirašyti. Šie užrašai nedingo ir kartais beveik netikėtomis aplinkybėmis pasirodydavo pasauliui. 1897 metais viename rusų filologijos žurnale buvo išspausdinta dalis Fortunatovo lietuvių kalbos fonetikos paskaitų. Jas užrašė Viktoras Požezinskis (su juo netrukus taip pat susipažinsime). Neaišku, dėl kokių priežasčių antroji paskaitų dalis tada nebuvo išspausdinta. Ir štai, kai neliko nė vieno gyvo žmogaus, klausiusio tų paskaitų, jos vėl pasirodė viešumoje. Mirusio švedų profesoriaus, Fortunatovo mokinio, kelių darbų apie lietuvių kalbos kirčiavimą autoriaus, Torės Torbiornsono (Tore Torbiornsson) archyve surastas naujas šių paskaitų nuorašas. 1961 metais Lundo universitetas išleido neskelbtą Fortunatovo lietuvių kalbos fonetikos paskaitų dalį. Ją parengė tada Lundo universitete dirbusi žymi latvių kalbininkė Velta Rūkė-Dravinia (Rūke-Dravina). O kas gali garantuoti, kad ateityje panašiu būdu nepasirodys ir daugiau Fortunatovo darbų, tada ir savo apimtimi jo mokslinis palikimas neatrodys mažas. Niekur neskelbtas rusų mokslininko darbas apie latvių kalbos priegaides 1993 metais buvo paskelbtas Lietuvių kalbos instituto leidžiamuose „Lietuvių kalbotyros klausimuose" (parengė Olegas Poliakovas).