Lauko akmenų ir plytų mūro bažnyčia pastatyta 1895 m. stovi Gudelių miestelio centre prie aikštės.
ISTORIJA
Apie 1700 m. Balbieriškio turto savininkas Tiškevičius Ivoniškyje (Gudeliuose) pastatė koplyčią. Ji stovėjo apie du kilometrus į rytus nuo dabartinės Gudelių bažnyčios, Ivoniškio dvaro lauke, prie Naujienų kaimelio. Dar XX a. pirmoje pusėje ta vieta buvo vadinama Bažnytkalniu. Ten buvo likusios pamatų liekanos, akmenų krūvos, duobės ir prūdai.
1791 m. koplyčia buvo atnaujinta ir pertvarkyta į bažnyčią. 1791 m. liepos 16 d. pradėtos rašyti metrikų knygos. Ivoniškio dvaras tuomet buvo Balbieriškio turtų, priklausiusių grafams Tiškevičiams dalis. Žinoma, kad 1791-1795 m. koplyčios ir dvaro kapelionu buvo kunigas Kazimieras Sendravičius, po jo iki 1801 m. lapkričio - Mykolas Narkevičius, o nuo 1801–1803 m. - Kasperas Koliševskis (Kališauskas). 1799 m. įsteigus Vygrių vyskupiją Gudeliai priskirti Prienų dekanatui.
Pasak Jono Reitelaičio: „Pirmą pusmetį 1803 m. nežinomos aplinkybės perkeitė visą Gudelių kapelionijos gyvenimą. Tais metais nežinia kur pradingsta koplyčia ir dvaras (gal gaisre?). Nuo šio laiko klebono raštinės dokumentai žymi reikalus ir santykius su Ivoniškio dvaru. Koplyčia atsiranda ant kapų prie pat Ivoniškio dvaro, kur tebestovi ligi šios dienos“. 1803 m. koplyčia tapo Balbieriškio parapijos filija. Gudelių kapelionas pradėtas vadinti administratorium. Tais pačiais metais Vygrių vyskupas Mykolas Karpavičius, prašant Balbieriškio turto savininkei grafienei Liudvikai Petravičiūte i-Tiškevičienei, Gudelių klebonu paskiria Miroslavo (Slabados) vienuolyno marijoną, kunigą Mykolą Pietarį. Bažnyčiai ir kunigui išlaikyti grafienė skyrė itin dosnią fundaciją.
L. Tiškevičienei šio dvasininko kandidatūra šiose pareigose buvo itin svarbi, nes, kai 1810 m. pastarasis buvo paskirtas Miroslavo vienuolyno vyresniuoju, ji pareikalavo, kad tas laikytųsi sutarties sąlygų: sugrįžtų į Gudelius, administruotų parapiją ir bažnyčią, prisistatytų iškviestas, lydėtų kelionėse ir asmeniškai iki gyvos galvos jai patarnautų dvasiškuose reikaluose. M. Pietaris taip pat iškėlė savo reikalavimus. Galiausiai Marijonų provincijolas Viktoras Volungevičius 1812 m. sausio 27 d. davė įsakymą Pietariui iš Miroslavo keltis į Gudelius ir leidimą vykti į užsienį. Kunigui M. Pietariui, kaip „Balbieriškio ponios“ kapelionui išvykus, Gudeliuose jį pavadavo kiti marijonai. (1817 m. Pietaris tampa Marijampolės marijonų vyresniuoju ir pastato mieste mūrinę bažnyčią).
1844 m. prie kunigo J. Mojrzym‘o sudegė Gudelių bažnyčia. Balbieriškio ir Ivoniškio dvarų savininkas Lempickis bažnyčios atstatymo darbų ėmėsi ne iš karto. Parapijiečiai, daugumoje baudžiauninkai, tam neturėjo nei jėgų, nei lėšų, nei laiko. Bažnyčia buvo atstatyta 1847-1849 m. Miško medžiagas skyrė ponas Lempickas, dirbo parapijiečiai baudžiauninkai. Sienos buvo pastatytos iš rąstų, su sąsparomis, grindys plytinės, stogas iš pradžių šiaudinis, vėliau uždengtas malksnomis (gontais). Bažnyčiai nutapytos stacijos, altorių paveikslai, nupirkti seni vargonai, kainavę 500 auksinų. Tačiau vargonai, neilgai tarnavę, visiškai sugedo, o „biedno malioriaus“ Hrynievieckio paveikslai buvo „ taip šlykščiai padaryti, taip bjaurios karikatūros, kad į juos žiūrėti negalima“. Bažnyčios statybai išleista 1294 lenkiški auksinai ir 27 skatikai. 1849 m. bažnyčia pašventinta suteikiant Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės ir Jėzaus vardo titulą. Iš pradžių mirusius parapijiečius laidojo šventoriuje, vėliau kapinės įruoštos už dviejų kilometrų nuo bažnyčios. Apie 1851 m. pastatyta medinė varpinė. Statinys neturėjo sienų, tik keturi stulpai uždengti stogeliu, po kuriuo sukabinti varpai.
1859 m. mirus kunigui Mojrzy‘mui (palaidotas po dabartinės bažnyčios didžiosiomis durimis) į Gudelius atkeltas kunigas Hiliaras Stelmakauskas (Stalmuchauskas) - religinių giesmių vertėjas į lietuvių kalbą . Sunkiai jam sekėsi šioje parapijoje. Pirmiausiai jis ėmėsi sutaisyti senuosius vargonus; vėliau ir naujų klebonijos pastatų statybos. 1860 m. rugsėjo 8 d. Gudeliuose apsilankė vyskupas Vierzbovskis. Iš vizito metu surašyto dokumento sužinome: „Gudelių bažnyčia sena, baigianti griūti, neturtinga. Turi viso brangesnių dalykų: 9 arnotus, fragetinę auksintą monstranciją, pušką ir du kieliku. „Biednojo malioriaus“ pieštąsias karikatūras vyskupas įsako kuo greičiausiai iš bažnyčios pašalinti. Žmonės gyvena vargingai, bet užtat daug geria, puikiai pešasi, ypač jaunimas mėgsta burtus ir gužynes daryti šventadieniais po mišparų.“ 1869 ar 1870 m. Ivoniškio dvare kilus gaisrams supleškėjo ir klebonijos ūkiniai pastatai. Galiausiai kunigą sužlugdė 1870 ar 1871 m. Ivoniškio girioje, ties Makrickais, atsiradęs stebuklingas uosis, kurį apylinkių žmonės pradėjo garbinti ir prisiminę senuosius, pagoniškus tikėjimus nešti jam aukas. Tiek Gudelių, tiek apylinkių bažnyčios pradėjo tuštėti. Klebonas H. Stelmakauskas manė, kad žmonės „pasidžiaugs“ ir sugrįš, tačiau kitų parapijų kunigai ėmėsi žygių. Uosis buvo nupjautas, o Gudelių klebonas buvo apkaltintas, kad per vėlai susipratęs drausti žmones ir kad nedavęs žinios vyresnybei. 1871 m. iš jo atimtos klebono pareigos ir jis nusiųstas altarista į Alvitą. 1871-1873 m. Gudeliuose klebonavo kunigas Aleksandras Boratinskis.
1874 m. Gudelių klebonu paskiriamas Antanas Vilkutaitis. Jis atnaujino senąją bažnyčią, pastatė kleboniją ir pradėjo rūpintis naujos bažnyčios statybomis. Tik po devyniolikos metų buvo pradėta statyti naujoji bažnyčia, nes buvo ypač sunku gauti iš carinės valdžios leidimą. Leidimas buvo gautas dar prieš 1890 m., išrinktas bažnyčios statybos komitetas, lėšas bažnyčios statybai rinkti buvo pavesta Balbieriškio vaitui. Ir nors įvyko ne vienas susirinkimas, priimti sprendimai jau atrodo tenkino visas puses, tačiau statybos vis neprasidėjo. Galiausiai Marijampolės apskrities viršininkas pradėjo domėtis, kodėl nededami pinigai ir nepradedami bažnyčios statybos darbai. Klebonas jam atsakęs, kad „žmonės bijo, jog vaitas, surinkęs pinigus, pabėgs į Ameriką, kaip buvo padaręs Simno vaitas ir kad ponas Lempickis neatidavė savo ratos 5000 rublių“. Galiausiai apskrities viršininkas pasiuntė ‚sekvestorių“. Buvo surinkti pinigai, pradėta vežti akmenys ir plytos iš Ivoniškio, Balbieriškio ir Barkūniškio plytinių bei medžiagos iš Prienų šilo. 1893 m. buvo pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia. Statybą vykdė Suvalkų meistras Haleris. 1895 m. klebonas A. Vilkutaitis, pastatydinęs bažnyčią. sunešė į ją senosios altorius, vargonus bei kitus daiktus ir, gavęs dvasinės valdžios leidimą, ją pašventino. Rašoma, kad statybos pribaigė jo sveikatą. Nebaigęs bažnyčios įrengimo darbų, kunigas A. Vilkutaitis mirė 1897 m. kovo 21 d. (palaidotas Gudelių kapinėse).
Naujasis klebonas kun. Kazimieras Sakalauskas ėmėsi bažnyčios vidaus įrengimo darbų. Interjerą kurti buvo patikėta garsiam XIX a. pabaigos - XX a. pradžios medžio meistrui Adomui Karaliui. 1897-1898 m. sukurti neogotikos stiliaus altoriai, sakykla, klauptas ir dar keletas bažnyčios baldų, kurie iki šiol puošia Gudelių bažnyčią. Paveikslus altoriams nutapė M. Bučinskis.
1907 m. klebonu atkeltas kunigas Antanas Raulinaltis. Tais pačiais metais perlieti varpai. Varpų perliejimas, nugabenimas, pargabenimas iš fabriko ir įtraukimas į bokštą apsiėjo 437 rub. 44 kap.1909 m. į Gudelius klebonu atėjo kunigas Vincentas Kurtinaitis. Prie jo nupirktas „žirandelis“ (sietynas), 1911 m. – nupirkta pora gražių vėliavų, pertaisyti vargonai ir ištapyta bažnyčios vidus. Tapė Adomo Karaliaus mokinys Jonas Račiukaitis iš Igliaukos.
Dar kartą bažnyčia dekoruota po Antrojo pasaulinio karo. Tada naujai dekoruotas vidus, perdengtas stogas, pakeista šventoriaus tvora.
ARCHITEKTŪRA
Gudelių bažnyčios pastato planas stačiakampis, keturiomis poromis kvadratinių stulpų suskaidytas į tris navas. Vidutinės navos tąsoje yra presbiterija su trisiene apside, šonines navas pratęsia atitvertos zakristijos.
Bažnyčios fasaduose vyrauja negotikinės formos. Pagrindiniame fasade - plati vidutinė dalis šiek tiek išsikiša į priekį. Abu bokštai kiek įstumti, bet išsišovę į šonus. Liekni kvadratiniai bokštai suskaidyti į tris siaurėjančius į viršų tarpsnius. Jų viršūnes dengia kryžminiai stogai, virš kurių ant grakščių postamentų pastatyti kryžiai.
Ryškiausias pagrindinio fasado elementas – stambus smailiaarkis portalas ir lėkštomis smailiaarkinėmis įdubomis, pagyvintas raudonų plytų skydas. Fasado ašį pabrėžia mažu bokšteliu užbaigta mentė.
Šoniniuose fasaduose originaliu ritmu (po du ir po vieną) sugrupuoti langai bei kontraforsai. Fasadus vainikuojantis karnizas papildytas arkatūra.
Asketiškai paprastame neoromaninės išvaizdos viduje šonines navas dengia lygios lubos, o didžiąją navą - cilindrinis skliautas su ramstinėmis arkomis. Skliauto apačią juosia platus karnizas. Abipus presbiterijos yra emporos. Ramiame plokštumų fone išsiskiria trys tamsaus medžio neogotikiniai altoriai ir sakykla. Prie jų gerai dera ir dailios klausyklos.
VERTINGI SAKRALINĖS DAILĖS BEI KULTŪROS PAVELDO OBJEKTAI
Bažnyčios interjero įrenginiai (sukurti 1897-1878 m.) sudaro raiškų ir vieningą neogotikinės dailės ansamblį. Tuo pat metu, tai nuostabus talentingo Lietuvos ir Lenkijos menininko, medžio meistro, drožėjo Adomo Karaliaus (1854-1946) ankstyvosios kūrybos pavyzdys. Ansamblį sudaro trys altoriai, sakykla, krikštykla, procesijų altorėlis, tribūnos, klauptai, klaupkos, spinta-komoda, lentynėlės, piupitras, katafalko kryžius, rankšluostinė.
Dvi neobaroko stiliaus klausyklos sukurtos jau XX a. I-ame ketvirtyje, todėl išsiskiria neobaroko interjere. Greičiausiai tai yra vietinių meistrų darbas, stiliumi artimas Marijampolės Šunskų ir Sasnavos bažnyčių klausykloms.
Trys M. Bučinskio tapyti altorių paveikslai - puikūs, savito stiliaus meistro, turėjusio dirbtuves Kaune, kūrybos pavyzdžiai: „Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės“ paveikslas nutapytas XIX a. II pusėje (drb., al., 152X94); „Šv. Juozapas“ nutapytas 1898 m. (dr., al., 198X98); „Šv. Matas evangelistas“ nutapytas 1898 m. (dr., al., 198X98).
Taip pat: Procesijų kryžius su nukryžiuotojo skulptūra, nežinomas autorius, XIX a. pabaiga; Kielikas, XIX a. pabaiga (1891 m.); Monstrancija, Fražė (Fraget) firma, Varšuva, prieš 1873 m.; Stalas, nežinomas autorius, XIX a. I pusė; Vyskupo Antano Baranausko bareljefas, skulptorius Antanas Aleksandravičius, 1912 m.