Pasakojo: Ona Pūkienė. Daukšiai, Marijampolės sav. (1981 m.)
Linas ir vilna – nuo seno pagrindinė lietuvių rūbų gamybos žaliava. Ypač daug darbo reikalavo linų apdirbimas.
Neskaitant sėjos ir auginimo ( sėjama rankomis, o sudygus būdavo ravima, kad smagiau ir sparčiau vyktų rovimas), linai raunami rankomis, surišami į saujas, sustatomi į krūveles (rikeles) po 10 saujų. Šiaudeliams išdžiūvus, vežami į kluonus, kur kultuvėmis ( tik vėliau kuliamosiomis mašinomis) kuliami, klojami pievose ir pūdymuose ant žemės, kad atšoktų nuo valakno spaliai, vėl keliami, surišami į kūlius ir laukia mynimo.
Linai minami paprastai, apdirbus rudens darbus laukuose, nuėmus visą derlių. Tai vyksta maždaug spalio mėnesį. Kur nors laukuose, o dažniausiai pamiškėse, buvusiuose smėlio karjeruose, nelygioje vietoje, ant kalniuko, iškasama šulinio formos duobė. Jos sienos išgrindžiamos akmenimis, kad neužgriūtų. Viršuje padaromas lentų rentinys, o pati duobė uždengiama sietu. Duobės dugne padaromas įėjimas į duobę kūrenti ugnį. Pasibaigus pirmiesiems laužo dūmams, ugnis žėruoja karščiu, kuris kyla į viršų. Todėl viršuje ant sieto sustatyti linai greitai džiūsta. Sausi linai nešami mynėjams, o jų vietoje džiaunami kiti. Linų džiovinimo darbas buvo sunkus tuo, kad visą dieną tekdavo dusti dūmuose. Reikėjo palaikyti reikiamą karštį. Jeigu karščio per mažai, linai ilgai nedžiūsta ir trukdomas darbas mynėjams, jeigu per karšta, linai net užsidega. O šito nepageidauja nė vienas šeimininkas. Dėl to buvo naudojamas tinkamas kuras – sausos geriausiai alksninės malkos, kurių dūmai sausi ir neskraido kibirkštys. Be to, linus dar reikia ir maišyti, nes vienoje vietoje džiūsta greičiau, kitoje lėčiau. Priklauso ir nuo vėjo. Todėl duobės ir buvo ruošiamos tokiose vietose, kur būdavo užuovėja. Džiovinimo darbai ne kiekvienam sekdavosi. Nepakankamai išdžiūvę linai blogai mindavosi ir mynėjai pykdavo ant džiovintojo už nespartų darbą. Džiovindavo dažniausiai džiovinti įpratęs žmogus, dažniausiai pagyvenusi moteris, todėl šio amato žmogus būdavo vadinamas „džiovytbobe“. Už akių, žinoma. Nors ir pravardžiuodavo (daugiausia jaunimas), bet ir gerbė šį darbą atliekantį žmogų.
Taip linai patekdavo mynėjams: vyrams ir moterims, kurių vardas priklausydavo nuo išmintų linų kiekio. Būdavo minama mediniais mintuvais. Mynėjų pareiga – sutrupinti linų šiaudelius į spalius ir kaip galima daugiau linus nuo jų išvalyti. Šį darbą niekas nedirbdavo individualiai, taip kaip rovimą ar klojimą. Jis buvo atliekamas talkomis. O kur talka, susibūrimas, ten ir juokas, išdaigos, dainos. Tuo smagesnė talka ir net lengvesnis darbas, kuo linksmesni ir balsingesni talkininkai. Už šį darbą pinigų niekas neimdavo, nes niekas be jo neapseidavo, todėl talkindavosi vieni kitiems. Talkose dalyvauja ir tas, kuris linų neturi. Jam už darbą atsilyginama linais.
Linų mynimo dieną šeimininkė stengdavosi talkininkus gerai pavaišinti. Turtingiausias būdavo pietų stalas su sriuba, šaltais ir šiltais patiekalais. Šiai progai būdavo pjaunamas skilandis ( kiaulės pilvas, prikimštas mėsos, su įvairiais prieskoniais ir kolytomis) ir būtinai kas nors daroma iš tarkuotų bulvių: bulvinės bandos ant kopūstlapio, kugelis ar cepelinai. Jeigu būdavo šalta – „ant šilumos“, o jeigu nelabai šalta – „ant smagumo“, šeimininkas ir „arielkos“ atsinešdavo. Vakarienė būdavo kuklesnė, valgoma skubotai, nes visi skubėdavo į namus vakaro ruošai.
Linų brukimas, t.y tobulesnis valaknų apvalymas nuo spalių, atliekamas taip pat rankomis. Ant vertikalios lentos, pritvirtintos stovu uždedama sauja linų ir mušama dviašmene peilio pavidalo bruktuve (stovas vadinosi brukyne). Brukama tol, kol beveik nelieka spalių. Jeigu minant sutrupinti spaliai būna gryni, naudojami kaip šaltį nepraleidžianti statybinė medžiaga: pilami ant medinių lubų į lentinių namų sienas ir kt, tai brukant kartu su spaliais numušama ir dalis valakno. Todėl ši medžiaga, vadinama nuobrukomis, naudojama apkišimui (palangių ir kitur) ir net verpimui (kartais audžiami buvo maišai) arba pančių sukimui.
Brukimas, priklausomai nuo linų kiekio, kartais būdavo talkos. Kartais ( ir dažniausiai) linų mynimo dieną, po vakarienės, prasidėdavo antroji talka – brukimo. Jeigu mindavo ir vyrai, tai brukdavo beveik tik moterys, daugiausia merginos – tos pačios, kurios dieną mynė arba dar ateidavo ir kitų. Juk brukama kartais būdavo ir dviejų metų linai. Todėl brukimo talka būdavo daug didesnė, nei mynimo.
Ir čia vykdavo varžybos. O kuri nenorės pasirodyti esanti smarki darbininkė, dar ypač dėl to, kad talkos pabaigai rinkdavosi ir vyrai, kurie deja nedirbo, o tik išdaigas krėtė ir merginas juokino. Kartais, tiesa, pavaduodavo kai kurią, bet jiems prasčiau sekėsi, nes jie nebūdavo įgudę šiam darbui, o dirbdavo tik dėl pramogos ar norėdami įsiteikti braukėjai.
Tokios talkos baigdavosi linksmybėmis, net šokiais, kartais lig išnaktų. Ir rinkdavosi čia geriausios darbininkės. Silpnesnės ir mažiau ištvermingos tokių talkų vengdavo arba dalyvaudavo tik vienoje: arba mynimo, arba brukimo. Labai sunku būdavo visą dieną išmosuoti ranka – dieną mintuvais, vakare bruktuve.
Talkose, bendruose kolektyviniuose darbuose, būdavo ugdoma žmonių darbštumas, ištvermė. Darbas buvo žmonių gyvenimo tikslas, garbės egzaminas.
Užrašė: Ksavera Brusokienė, buvusi Daukšių pagrindinės mokyklos mokytoja.