Papasakojo A. Kaleininkas / Užrašė K. Butanavičius.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto fondas, LTR 1262 (140).
Senovėje, žmonės pasakoja, Liudvinavo valsčiuje buvo viena didelė giria. Ir toj vietoj, kur buvo giria, atlėkė ežeras. Tas ežeras buvo keletą metų ir vėl norėjo išlėkti. Tas ežeras neturėjo vardo, todėl norėjo išlėkti. Jei būtų kas atspėjęs ir būtų nelėkęs. Tada visi žmonės spėjo jo vardą ir niekas negalėjo atspėti, o tas ežeras vis norėjo išlėkt ir išlėkt, bet lėkė pro tą ežerą paukštis, kuris rėkė: „žaltyt, žaltyt“. Vienas žmogus sako – mažu žaltys, ir atspėjo to ežero vardą ir dabar jis nelekia. O tas ežeras ir dabar ten yra. Tame ežere yra skrynia ir toj skrynioj – mergina su užkeiktais pinigais. Ta skrynia kas treti metai tame ežere pasirodo. Žmonės jos ieško, bet jos neranda. Dabar ji į devintus metus pasirodo, bet jos nemato, jei žiemą ta skrynia eina per ežerą, tai per visą ežerą eina kelias, o jei vasarą, tai nieko nematyt.