Maro epidemija 1708–1711 m. siautusi visoje Lietuvoje, smarkiai nuniokojo visą kraštą. Ištisi kaimai stovėjo tušti. Maro siaubas taip giliai įsirėžė į žmonių atmintį, kad XX a. pasiekė virtę padavimais ir pasakomis. Kelis tokius pasakojimus Jonas Totoraitis pateikė knygoje „Marijampolės kunigų Marijonų vienuolynas“.
Mokolų kaime, prie Šešupės, arti Marijampolės, per tą marą likusi gyva tik viena paaugusi piemenė, kuri apsirgus gulėjusi avidėje. Aplinkui kaime visi išmirę: nė žmogaus, nė gyvulio, nė šuns, nė katės – visur mirties tyla. Keliu per kaimą iš kažin kur ėjusios dvi juodos moteriškės. Eidamos pro avidę, jos išgirdusios piemenę bedejuojančią. Viena sakanti: „Imkime ir tą“, o kita jai atsakanti: „Palikime tą vargdienę, neimkime“. Paliko.
Toliau abi nuėjusios keliu girių link ir išgirdusios girioje šunis lojant. Mat, Mokolų gyventojai, kurie dar buvo likę gyvi, buvo išsikraustę su gyvuliais ir visu turtu į girią. Dvi juodos moteriškės, juos radusios, tarė: „Imkime visus“. Ir paėmė, nepaliko nei vieno. Visi išmirė. Taip Mokolų kaime likosi tik ta viena piemenė.
Užaugusi ji ištekėjo už atėjūno Kisieliaus (greičiausiai atklydusio iš gudų). Iš jo giminės vėl išaugęs Mokolų kaimas. Jo namai vėliau buvę labai turtingi: viena tik sodyba buvusi šešių margų. Tuose namuose buvo vienas dalykas, kurio kiti ūkininkai tuomet neturėjo: seklyčioje stovėjo čerpių (koklių) krosnis.