Vytautas Viliūnas
Filologas, nusipelnęs pedagogas, muziejininkas-kraštotyrininkas, knygų autorius, visuomenės veikėjas
Straipsnį parengė - Dalius Viliūnas
Vytautas Viliūnas yra tikras aukštaitis iš Užpalių apskrities. Tai paradoksas: gyvenimo energiją, sumanymus, darbus bei kūrybą, kiek tik leido jėgos, jis skyrė Suvalkijai ir Marijampolei, Sūduvos visuomenei. Ir kartu liko ištikimas tolimai gimtinei. Ją kasmet su nostalgija lankydavo – artimuosius, kapus ir buvusius viensėdžius, jų žemėse senoviniais vardais vardijo kiekvieną sklypą. Ne kitaip ir Marijampolėje: žinojo miesto gatvių, kvartalų ir daugelio namų istorijas, sutapo su vietos šviesuomene, puikiai išmanė Sūduvos istoriją, subtiliai jautė šio krašto dvasią, prie jos puoselėjimo ir pats prisidėjo.
Gimė Armališkių kaime žemdirbių Balio Viliūno ir Valerijos Vanagaitės šeimoje 1934 m. vasario 18 d. Užpalių bažnyčios metrikų įrašuose Viliūnų giminės istorija siekia bent XVIII amžiaus vidurį. Įrašai rodo, kad Viliūnai nuo tų laikų turėjo samdinių, taigi buvo pasiturintys vidutiniai valstiečiai. XX a. 4-ajame dešimtmetyje Balys Viliūnas jau rengėsi statyti mūrinį palivarką, buvo paklojęs jam pamatus, nupirkęs ir Užpalių miestelyje sukrovęs čerpes. Šias svajones nutraukė bolševikinė okupacija, o pats Armališkių kaimas buvo galutinai sunaikintas per 7-8 dešimtmečių kolūkizacijos vajų. Dabar čia likęs tik Vytauto pastanga atstatytas akmeninis kryžius su memorialiniu įrašu: “XIX šimtmety statytas, bolševikų nugriautas, 1990 m. prikeltas, kad primintų Armališkių kaimą ir čia buvusią Viliūnų sodybą”.
Viliūnas domėjosi visomis kultūros sritimis – muzika, kinu, daile, grožine literatūra, atmintinai deklamavo klasikų poeziją (pats sukūrė gausybę nuotaikingų proginių eilėraščių kolegoms pagerbti). Didžioji jo gyvenimo aistra buvo teatras – šeimos archyvuose liko kone visų XX a. antrosios pusės lietuvių teatro spektaklių programos, atidžiai surinktos kritikos knygos; artimai bičiuliautasi su aktoriais Broniumi Gražiu ir jo žmona Nijole Narijauskaite-Gražiene, o namuose tebetvyrojo teatrinė atmosfera, užsilikusi nuo tame pačiame name gyvenusių Marijampolės teatro žmonių. O ir pedagoginis darbas, kaip ne kartą yra teigęs pats Vytautas, buvo priimtinas tik kaip tam tikra kultūrinės raiškos forma. Jam ypatingai buvo prasminga tezė, kad ugdymas turi vykti kultūroje ir per kultūrą, todėl rūpinosi Marijampolės pedagogikos mokyklos kaip kultūros židinio kūrimu, o straipsniai spaudoje, pranešimai kultūros temomis, dalyvavimas įvairiose kultūrinėse akcijose buvo ne mažiau svarbi veiklos sritis nei administracinis darbas.
Daug rašė mokyklos istorijos, mokytojų rengimo, vietinio kultūrinio gyvenimo temomis. Straipsniai spausdinti enciklopedijose, žurnaluose „Suvalkija“, „Kultūros barai“, knygose „Lituanistikos baruose ir pabarėse“, „Baltosios nakties paukštė“, laikraščiuose „Literatūra ir menas“, „Dialogas“, kituose šalies ir vietiniuose laikraščiuose. Parengė leidinius: Lietuvių vaikų literatūros chrestomatija“ (2 dalys, kartu su L. Šepkumi, 1973), „Marijampolė: miestas ir žmonės Lietuvos istorijoje“ (1995), „Marijampolės mokytojai“ (kartu su V. Peckumi, 1998). Parašė „Marijampolės pedagoginė mokykla“ (1993), „Aštuoni pedagogų rengimo dešimtmečiai“ (1999), „Marijampolės aukštesnioji pedagogikos mokykla“ (1993). Šios srities tyrimus ir apmąstymus apibendrino monografijoje „Kelyje į aukštąją mokyklą“ (2004). Viliūnas visą gyvenimą atstovavo sampratai, kad mokytojų rengimas yra esmingas valstybinis veiksnys. Straipsnyje apie mokytojų seminarijos steigimą rašė: ,, [1919 m.] gerai suvokta (galbūt netgi geriau, nei, pavyzdžiui, 1990 m.), kad respublika gimsta mokyklose, kad valstybei nepakanka tik steigimo akto, kad šalia valdžios, kariuomenės, finansų būtinos visiems vaikams prieinamos mokyklos ir patriotiškai nusiteikę kvalifikuoti mokytojai“.
Svarbiausiu savo veikalu laikė monografiją „Teatras Marijampolėje“ (2002). Šioje knygoje ne tik nuodugniai pristatė vietos teatrinio gyvenimo istorijos etapus, bet ir formulavo savo teorinio – filosofinio pobūdžio mintis apie teatro reikšmę, jo svarbą nemetropolinio miesto egzistencijai. Kiekvienas visavertis miestas privalo turėti savo teatrą (kitaip jis nebėra visavertis) – šią maksimą grindė ir viešai gynė visą gyvenimą, nepaisant to, kad Marijampolės teatrinis gyvenimas, skirtingų valdžių nevienodai palaikomas, ne visuomet suteikdavo pagrindo optimizmui.
Išgarsėjęs kaip miesto istorikas, Viliūnas iš kunigijos gavo užsakymą parašyti knygą apie šv. Vincento Pauliečio bažnyčios ir parapijos istoriją ir nūdieną; šį darbą atliko profesionaliai (2010). Jo santykiai su bažnyčia buvo artimi. Paprašytas nurodyti savo gyvenimo moto, savaip performulavo palaimintojo Jurgio Matulaičio posakį: „Ir vis dėlto verta tikėti, kad blogį lengviau įveikti gerumu“.
Sovietiniais laikais Viliūnų šeima priklausė pogrindinės literatūros sklaidos tinklui, kurį palaikė Lietuvos dvasininkai. Savo bibliotekoje Vytautas turėjo slaptą stalčių, kuriame kaupė antisovietinę lektūrą, o giminės susirinkimai Viliūnų bute Vytauto gatvėje per Vėlines tapdavo tikru patriotinių žinių bei nuostatų apykaitos židiniu.
