JANINA JUDIKEVIČIŪTĖ
Antisovietinio pasipriešinimo dalyvė, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos vienuolė, farmacininkė
Straipsnį parengė - Janinos Judikevičiūtės atsiminimai
Faktai
Gimė | 1942-07-12 |
---|---|
Kamajai., Rokiškio raj. | |
Motina | Teresė Tumonytė-Judikevičienė (1914-01-20–2003-09-09) |
Tėvas | Jurgis Judikevičius (1903-11-27–1951-04-18) |
Gyvenimo šūkis | Siekti tiesos. „Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės. Jie bus pasotinti“ Mt.5,6. |
Vaikystė: tremtis, mirtys, badas...
"1949 m. kovo 27 d. visa šeima buvome ištremti į Sibirą... Buvo labai graži saulėta pavasario diena. Sniegas baigė tirpti. Mes, trys vaikai (man buvo 6 metai, broliukui 5, o vyresniajai sesutei 8) lakstėme po pievas, taškėmės po balas, buvom kiaurai peršlapę ir labai alkani.Laukėm,kada grįš mama.Ruošėmės pietauti ir staiga atvažiavo stribai ir pranešė:„Tumoni, ruoškis į Sibirą“. Pasiruošti davė dvi valandas... Taip ir išvežė visus šlapius ir alkanus. Kokia nepakeliama našta užgriuvo ant mamos pečių: trys mažamečiai vaikai ir seni jos tėvai (mamai apie 70, tėtei apie 80 metų)....
Vos nuvežė į vietą pas buriatus į kolchozą Ulan Irchidej ir visi sugulėm ant narų, jau sekančią dieną, vaikai nebekėlėm. Jonukas ir aš buvom be sąmonės. Nebuvo nei gydytojų, nei gydymo. Broliukas į tryliktą dieną mirė. Aš taip pat 2 savaites išbuvau be sąmonės. Sesuo Elenutė persirgo šiek tiek lengviau. Močiutė mirė iš bado 1953-12-14. Sakydavo „Kad gaučiau su duona pasidažyti silkių rasalo (aukštaičiai taip vadino silkių sūrymą, kuriame bačkoje mirkdavo silkės), pasveikčiau“. Deja...
Sibiro „akademija“
1950–1951 m. mokėsi Ulan-Irchidėj k. (Irkutsko sritis, Rusija) pradinėje mokykloje, 1951–1957 m. Osos (Irkutsko sritis) vidurinėje mokykloje.
„Mokyklą pradėjau lankyti 8 metų amžiaus, kadangi nemokėjome rusų kalbos, mama pirmus metus į mokyklą neleido. 1-ą klasę baigiau kaime Ulan Irchidej. Po metų tremties mama išleido iš to kolchozo dirbti į rajoninį miestelį Osa, kuris randasi už 10 km nuo Ulan Irchidej. Už visus metus darbo tame kolchoze mama parsinešė ant kupros 17 kg pelų... Dar po 1 metų išleido visą šeimą į tą miestelį. Nuo 2 klasės čia ir mokiausi ir baigiau 7 klasės. Pirmus metus mama dirbo krakmolinėje. Šeštadienio vakarais iki sutemų ir akis pražiūrėjome belaukdami, gal už kalniuko iki mama. Deja, ne kiekvieną šeštadienio vakarą sulaukdavome sugrįžtančią mamą. Jei per naktį atstovė eilėje pavykdavo gauti forminės duonos kepalėlį, mama pareidavo, jei negaudavo, tekdavo laukti kitos savaitės šeštadienio. Parnešdavo vieną kepaliuką duonos, kurią lietuviai vadino Stalino duona, ją padalydavo į 4 dalį: močiutei su seneliu ir mums su sesute. Tais metais Kūčios matyt, buvo šeštadienį ar sekmadienį. Mama parnešė duonos ir pati 3 mėnesius, jau burnoje neturėjusi duonos, Kūčios šventė jos paragavusi.
Į Lietuvą..
„1957 m. vos gavome leidimą grįžti į Lietuvą, tuoj pradėjome ruoštis į kelionę... Į Panemunėlio stotį atvykom 1957 m. lapkričio 7 d. Mus pasitiko geroji Teta, kuri mus išgelbėjo nuo bado ir savo draugų pagalba su sunkvežimiu mus parvežė į tėviškę, į Roblių kaimą Rokiškio rajone (10 km nuo Panemunėlio geležinkelio stoties). Išsipildė senelio svajonė, dar gavo įžengti į savo rankomis statytą namą, nežiūrint, kad ir labai apleistą. Kiauras stogas, lubos įgriuvę, arba vienam kambarį visai jų nebėr. Išlikusi viena kita obelis, taip pat jo rankomis sodinta. Žmonės, kurie čia gyveno, vos sužinoję, kad grįžtam, išsikraustė. Tiesa, namas buvo nacionalizuotas ir priklausė kolūkiui. Penktą dieną po grįžimo lapkričio 11 d. senelis iškeliavo pas Viešpatį.
Roblių kaime buvo pradinė mokykla (1–4 kl.) Gal būtų buvę neblogai čia kiek pasimokyti lietuvių kalbos, sėstis į tą patį suolą su mažais vaikais. Tačiau nesiryžau. Man buvo 15 metų ir mokslo metai jau prasidėję. Sesę Elenutę priglaudė Teta, jos krikšto mama, ir leido į mokyklą Panevėžyje. Taip praleidau dar vienus metus nelankydama mokyklos".
Neįgyvendinta svajonė
Farmakotechniko darbas uždaras. Kontakto su žmonėmis beveik nereikėjo turėt, kadangi gaminau vaistus pagal receptus. Taip gyvenimas ir plaukė ramiai. Kiekvienas buvome užsidarę savo lukšte, nes kai kurie pakankamai gerai patyrėme ant savo kailio, kad gali atsidurti Sibire be jokios kaltės, o taręs kokį žodį neliaupsinantį okupacinės valdžios, gali būti ir sušaudytas.“
Vienuolės ir kovotojos už Lietuvos laisvę keliu
Kūryba
Išleido eilėraščių knygą „Kryžiaus kelias“. (Kryžiaus kelias: [eilėraščiai / Janina Judikevičiūtė]. – Kaunas: Aušra, 2001. – 47, [1] p.
Apdovanojimai
Lietuvos Nepriklausomybės medalis (2000 m.)
Laisvės kovų dalyvio statusas (2004
m.)
Šv. Jurgio Marijampolės globėjo ordinas (2012 m.)
Šaltiniai
2.Apdovanotų asmenų duomenų bazė // Lietuvos Respublikos Prezidentas. – Prieiga per internetą. – https://www.lrp.lt/lt/prezidento-veikla/apdovanojimai/apdovanotu-asmenu-duomenu-baze/27252
3.Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Marijampolė, 2010 / Vyriausioji redaktorė Vaidonė Tamošiūnaitė. – Kaunas, 2010.
4.Marijampolės savivaldybės garbės ženklais apdovanotų asmenų žinyno „Šv. Jurgio suvienyti“ anketa [prisiminimai] / Janina Judikevičiūtė. – Marijampolės Petro Kriaučiūno viešoji biblioteka, 2021.
5.Ses. Janina Judikevičiūtė MVS. Beginklė kova // Lietuvos katalikų bažnyčios kronika. – Prieiga per internetą: http://www.lkbkronika.lt/index.php/janina-judikeviciute
Šaltiniai
2.Apdovanotų asmenų duomenų bazė // Lietuvos Respublikos Prezidentas. – Prieiga per internetą. – https://www.lrp.lt/lt/prezidento-veikla/apdovanojimai/apdovanotu-asmenu-duomenu-baze/27252
3.Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Marijampolė, 2010 / Vyriausioji redaktorė Vaidonė Tamošiūnaitė. – Kaunas, 2010.
4.Marijampolės savivaldybės garbės ženklais apdovanotų asmenų žinyno „Šv. Jurgio suvienyti“ anketa [prisiminimai] / Janina Judikevičiūtė. – Marijampolės Petro Kriaučiūno viešoji biblioteka, 2021.
5.Ses. Janina Judikevičiūtė MVS. Beginklė kova // Lietuvos katalikų bažnyčios kronika. – Prieiga per internetą: http://www.lkbkronika.lt/index.php/janina-judikeviciute