Marijampolės kapinių istorija
Marijampolės senosios kapinės (P. Armino g.) išsidėstę centrinės mieto dalies pietvakariuose, dešiniajame Šešupės krante. Šiaurėje teritoriją riboja – Kapinių g., rytuose – P. Armino g., pietuose – Varpo g., o vakaruose – Ramybės parkas. Kapinės iš viso užima apie 6.4500 hektaro plotą. Laidojimas kapinėse ribojamas.
Šiame svarbiame mūsų krašto nekropolyje palaidota daug visai Lietuvai nusipelniusių žmonių, todėl kapinės nuolat tyrinėjamos ir akylai stebimos istorikų, menotyrininkų, kraštotyrininkų, žiniasklaidos ir kultūros paveldo specialistų.Paskutiniais dešimtmečiais vietinėje ir respublikinėje žiniasklaidoje pasirodė keletas informatyvių publikacijų, buvo parengtas ne vienas TV reportažas, sukurta dokumentinių filmų. 1998 m. buvo užsakytas ir atliktas kapinių tyrimas. 2017 m. Marijampolės savivaldybės specialistai pristatė projektą, kurio metu geografinėse informacinėse sistemose inventorizuotos visos mieste esančių kapinių kapavietės. Tačiau nežiūrint šių dienų praeities tyrinėtojų pastangų, Marijampolės kapinių priešistorė ir istorijos pradžia vis dar paslėpta po tankiu praeities šydu, nes XIX ir XX a. rašytiniuose šaltiniuose pateikiama informacija itin negausi ir fragmentiška. Tad kol nebus aptikti kapinių steigimo faktą liudijantys dokumentai – tikslios kapinių įkūrimo datos nurodyti negalėsime, galime tik spėlioti apie apytikslį kapinių įkūrimo laikotarpį.
XIX a. pradžioje Marijampolė buvo nuolat augantis, margaspalvis, daugiatautis miestelis, kurio gyventojai priklausė mažiausiai keturioms religinėms bendruomenėms. Čia gyveno gausi žydų diaspora, po katalikų bažnyčios skliautais būrėsi lietuviai ir lenkai, nuolat augo evangelikų-liuteronų bei pravoslavų bendruomenės. Žydai savo tikėjimo brolius ir seseris laidojo kapinėse Degučių kaimo teritorijoje (šiandien šias kapines mena tik memorialinis akmuo šalia Šaulių g.). Nuolat auganti evangelikų liuteronų bendruomenė savo mirusiuosius laidojo kapinaitėse kitapus Šešupės (Šaltinio g. gale).
Dar 1795 m. Lietuvos katalikų bažnyčios vadovybė uždraudė laidoti šventoriuose ir prie bažnyčių, kapinės turėjo būti iškeltos už miestų, miestelių bei kaimų ribų. Marijampolės parapija jau turėjo tokias kapines, kurios buvo įkurtos XVIII a. viduryje. Tuomet kapinės (dabar tai teritorija tarp A. Civinsko ir Alyvų gatvių) buvo už pietinės miesto ribos. Marijampolei augant ir plečiantis pietų kryptimi aplink katalikų kapines buvo statomi gyvenamieji namai, o 1831 m. palaidojus apie 100 sukilėlių, kapinėse beveik nebeliko laidojimui tinkamos vietos. Spėjama, kad šiose kapinėse kurį laiką buvo laidojami Marijampolėje besikuriantys pravoslavų tikėjimo asmenys. Perpildytų kapinių, kuriose vis dar buvo intensyviai laidojama, sanitarinė būklė miesto galvoms kėlė nemenką rūpestį (manoma, kad šių kapinių teritorijoje buvo palaidota 1710 m. maro aukos).
1816 m. pasaulietinė valdžia nurodė, kad kiekviena parapija turėtų savo kapines, kurios būtų įrengiamos toliau nuo bažnyčių, už gyvenamųjų vietovių ribų. Kai kurie Marijampolės praeities tyrinėtojai, jų tarpe A. Miškinis, mano, kad jau tada galėjo būti numatyta naujųjų miesto kapinių vieta Liudvinavo (P. Armino) g. 1846 m. buvo pakartotas nurodymas atitolinti kapines nuo bažnyčių ir gyvenamųjų namų. Seinų vyskupas Paulius Strašinskis išleido klebonams skirtą aplinkraštį, kuriame įsakyta pranešti ar kiekviena parapija turi savo kapines, ar kapinės aptvertos arba bent jau apkastos grioviu. Gali būti, kad šiuo metu buvo įrengtos naujos kapinės už miesto ribos, prie Liudvinavo (P.Armino g.). Didžiausia (šiaurinė) šių kapinių teritorijai skirto ploto dalis atiteko katalikams, greta tik mažesni plotai paskirti protestantų ir pravoslavų kapavietėms.Taip suformuoti trys pagrindiniai kapinių kompleksai. Manoma, kad pirmieji savo mirusiuosius čia laidoti pradėjo pravoslavai neturėję savo kapinių ir savo pastoriaus paraginti evangelikai liuteronai. 1850 m. buvo uždrausta laidoti senosiose katalikų kapinėse, taigi kapinės prie Liudvinavo (P. Armino) g. jau tikrai egzistavo. (Seniausi išlikę to laikotarpio kapai tai Mykolo (mirusio 1877), Magdelenos (mirusios 1868 m.) ir jų dukters Jievos Staugaitienės (mirusios 1877 m.) palaidojimo vietos).
XIX a. antroje pusėje kapinės buvo aptvertos. Nuo Liudvinavo (P.Armino) g. pusės buvo pastatyta puošni mūrinė tvora, su trimis vartais. 1872 m. buvo pašventinta šiaurinė (katalikų) tvoros atkarpa, kuri išsiskyrė savo aukštais, dengtais baltu tinku, neoklasicizmo stiliaus vartais. Protestantų ir pravoslavų kapinių dalį skyrė raudonų plytų mūro (netinkuota) tvora su atskirais vartais. 1942 m. protestantų kapinių teritoriją žyminti tvora buvo perstatyta. Šiomis dienomis sunkus stambių lauko akmenų mūras ir vartai, suskaldo šio statinio baltą lengvumą ir vientisumą (vėliau ir pravoslavų kapinių tvoros dalis buvo padengta baltu tinku).
XX a. pradžioje, 1907 m. (ar 1901 m.) pravoslavų kapinių dalyje pastatyta raudonų plytų mūro koplyčia, kurioje šiuo metu meldžiasi negausi pravoslavų bendruomenė. Katalikiškoje kapinių dalyje turėjo iškilti koplyčia, tai buvo paskutiniojo baltojo marijono Vincento Senkaus (1840–1911) sumanymas. Norint gauti leidimą statybai, jam buvo iškelta sąlyga – statybas finansuoti tik savo ir katalikų suaukotomis lėšomis, o surinktus pinigus padės į valstybės iždą kaip garantiją. Vincentas Senkus į iždą padėjo 10 000 rublių. Į kapines koplyčios statybai jau buvo suvežtos plytos. Tačiau kunigui mirus, jo, kaip vienuolio, palikimą valdžia pasisavino ir koplyčia liko nepastatyta.
Po Pirmojo pasaulinio karo kapinės buvo gražiai tvarkomos, išskirsti krūmai ir nereikalingi medžiai, nutiesti takai, mirusieji laidojami tvarkingomis eilėmis, kapinės buvo padidintos į vakarų pusę. Šiuo laikotarpiu susiformavo ar pradėjo formuotis pirmieji kapinių kompleksai: Lietuvos karių savanorių, Pirmojo pasaulinio karo žuvusių vokiečių karių kapai, vienuolių marijonų, Lietuvaičių katalikių bendrijos (vėliau Šventosios šeimos seserų vienuolijos), Nekaltojo prasidėjimo Šv. Mergelės Marijos kongregacijos vargdienių seselių vienuolių kapai ir Ateitininkų-pavasarininkų kapų kompleksai. J. Vaišnora savo straipsnyje rašo, kad tarpukariu kapinės buvo padidintos, jų plotą pratęsiant vakarų kryptimi iki Šešupės.
Prasidėjusi sovietinė okupacija ir Antrasis pasaulinis karas palietė ir kapines. Į vakarus nuo pravoslavų koplyčios buvo palaidoti Antrajame pasauliniame kare žuvę sovietų armijos kariai. Tačiau vieta, kurioje anksčiau viešpatavo pagarba skirtingų tikėjimų ir tautybių mirusiesiems, kur vienas šalia kito taikiai ilsėjosi broliai ir priešai, vis dažniau nukentėdavo nuo mankurtiškos ideologijos nešėjų. Taip buvo naikinami svarbūs mūsų karšto kultūros ir istorijos paveldo ženklai. Nuo Antrajame pasauliniame kare žuvusių vokiečių karių kapų dingo mediniai kryžiai. Juos po karo kaip malkas sukūreno Varpo g. gyvenę rusų karininkai. Dabar šių kapinių nelikę nė ženklo. Iš kapinių pradėjo dingti antkapiai ir antkapinės plokštės, naikinami užrašai nuo paminklų, buvo padegtas pulkininko Aleksandro Svylo paminklas. To meto ideologai siekė sunaikinti Lietuvos Savanorių, Ateitininkų-Pavasarininkų, marijonų vienuolijos bei kitus kapinių kompleksus. Į juos pradėta laidoti nieko bendra su tomis organizacijomis neturinčius asmenis. Dalinai praradę vientisumą šie kompleksai liko nesunaikinti, tik juos prižiūrėjusių giminaičių, vienuolių ir žmonių gerbiančių savo krašto praeitį pastangų dėka.
Prasidėjus Atgimimui mūsų miesto žmonės ėmėsi puoselėti išlikusius, atkurti išnykusius ar sunaikintus kapus bei paminklus. Buvo atnaujinami kapinių kompleksai, atkuriami paminklai, perlaidojami mirę tremtyje, nukankinti lageriuose, žuvę pokario kovose. O tiems mūsų krašto kūrėjams ir didvyriams, kurių kapų surasti nepavyko įrengti kenotafai, pastatyti paminklai. Taip buvo atstatomas istorinis teisingumas, išreiškiama pagarba mirusiems, sukuriami ženklai skatinantys didžiuotis savo krašto praeitimi ir čia palaidotais žmonėmis. 2000 m. atkurta paminklinė plokštė ant Sofijos Zalevskaitės-Arminienės-Kriaučiūnnienės kapo, atidengtas paminklas ant simbolinio Petro Kriaučiūno kapo, 2002 m. įamžintas Vinco Pietario atminimas, 2008 m. buvo atnaujintos Lietuvos karių, savanorių kapinės, jiems pastatytas paminklas, įrengtas aviacijos generolo Antano Gustaičio kenotafas.
Šiomis dienomis kapinėse laisvų vietų jau seniai nebelikę. Žmonės vis dažniau nori būti palaidoti šalia savo šeimos ar senei anapilin išėjusių giminaičių, todėl nyksta unikalūs XIX–XX a. istorijos, laidojimo kultūros ir tradicijų ženklai, jų vietoje statomi nauji modernūs paminklai.
