Antanas Česonis
Marijampolės burmistras (1941-1943), teisininkas, valstybės tarnautojas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas
Straipsnį parengė - Loreta Skinkienė
A.A. Antanas Česonis: [nekrologas] / B. Medelis // Dirva. – 1963, birž. 26, Nr.73.
Pasalūnė mirtis retina ne tik senąją ateiviją, ji be atodairos skina ir pokarinius pabėgėlius, savo aukomis dažniausiai pasirinkdama vidurinio amžiaus, pačius iškiliuosius ir sąmoninguosius tautiečius, gerai pasiruošusius gyvenimui, ginkluotus mokslu ir nuopelnais savo tėvynei žmones, dar taip reikalingus šeimai, visuomenei ir tautiniam darbui.
Neįprastas darbas ir nuolatinis tėviškės ilgesys suardė ne vieno jautresniojo sveikatą, pakirto atsparumą, pagraužė širdį. Toks likimas ištiko Taut. S-gos Baltimorės skyriaus narį ir buv. pirmininką a.a. Antaną Česonį. Jo mirtis baltimoriečiams buvo didelė, sukrečianti staigmena.
Velionis gimęs 1904 m. vasario 2 d. Šeštokų km., Marijampolės apskr., ūkininko šeimoje. Būdamas 16 metų A. Česonis be tėvų sutikimo pabėgo iš namų savo krašto laisvės ginti. 1920 m. tarp rugpjūčio ir gruodžio mėn. Šeštokų ekspediciniame partizanų būry dalyvavo kovose su lenkais Suvalkų ir Vilniaus frontuose. Didesnį susirėmimą pergyveno tų metų lapkričio 13 d. bare: Dargužiu km. – Valkininkų miestelis – Jokėnų kaimas.
Nuo jaunų dienų pradėjęs eiti savarankišku keliu ir aukštajam išsilavinimui pasiekti iš namų beveik nereikalavo jokios paramos. Į mokslą veržėsi atkakliai, dideliu užsispyrimu. Čia jam padėjo vyresnis brolis Juozas, karininkas.
Dienos metu Antanas pelnėsi pragyvenimą, o naktimis mokėsi. 1927 m., baigęs Kaune suaugusių gimnaziją, pradėjo studijuoti humanitarinius mokslus (visuotinę literatūrą), bet po 2 metų perėjo į teisių fakultetą (1929-1933). Tuo pačiu laiku tarnavo valdžios įstaigose: iš pradžių Plentų Valdyboje, o paskui virš 10 metų Valstybės Kontrolėje – revizorium. Šioje srityje, gundydami kyšiais, ne kartą paliestieji mėgino jį papirkti, kad šis užmerktų akis prieš suktybes, bet velionis buvo stropus ir nepalenkiamas, visą laiką pasiliko ištikimas teisingumui ir savo pareigoms. To laikotarpio patirtis atsispindėjo velionio humoristiniais rašiniais „Kuntaplyje“ Kunoto slapyvardžiu.
Pats turėjęs daug sunkybių, atjautė ir kitų troškimus. Daug ko atsižadėdamas, vėliau rėmė mokslan einančius kitus savo gimines. Praėjusio karo metu, vokiečiams užėmus Lietuvą, a.a. Antanas buvo paskirtas Marijampolės burmistru. Už nepaklusnumą okupacinei valdžiai, ginant lietuvių reikalus, pateko kalėjiman. Keletą mėnesių pasėdėjęs, brolio Juozo, dabar gyvenančio Philadelphijoj, pastangomis paleistas. Po to dar trumpai buvo burmistru Prienuose.
1944 m. pasitraukė su šeima Vokietijon. Stovyklinį laikotarpi praleido Muenchene ir Štutgarte, kur ėjo įvairias pareigas stovyklų komitetuose. Didelis knygų mėgėjas: buvo įsigijęs visas tuo laiku išėjusias liet. knygas.
Baltimorėje gyvenusios pusseserės, buv. Lietuvos knygnešės, Jievos Petrauskienės aprūpintas garantijomis, 1949 m. su šeima atvyko į šį miestą. Garsusis kun. A. Milukas buvo tikras velionio dėdė (motinos brolis). Kitas dėdė Matas, kunigo brolis, iš New Yorko dalyvavo a.a. Antano laidotuvėse.
Amerikoj visą laiką dirbo paprastu darbininku. Tik paskutiniais metais buvo gavęs leng-vesnio darbo pašte.
Baltimorėj susiranda tautinės minties veikėjų būrelį. Kilęs iš knygnešių giminės, pats netrukus čia skleidžia spausdintą žodi, siuntinėja „Dirvai“ ir „Vienybei“ žinių iš vietos lietuvių veiklos, rašo žymesniųjų baltimoriečių veikėjų ilgesnes gyvenimo apybraižas. Česonio butas pasidaro vieta, kur galėjai nusipirkti lietuviukų knygų, plokštelių. Tautinės pakraipos laikraščiams ieško naujų skaitytojų. Kai J. Kapočius pasigarsino leidžiąs Liet. Enciklopediją, velionis tampa jos atstovu Baltimorėje; vaikščiodamas po namus kalbino žmones ją užsisakyti. Pats joje užpildinėjo skyrių apie Baltimorės lietuvius.
Tuo tarpu šeimą užgriuvo nelaimė. Žmona Felicija Narušytė, Lietuvoj ėjusi dantų gydytojos mokslą, susirgo meningitu, 1 1/2 metų išgulėjo ligoninėj. Per tą laiką, nesant šeimoj daugiau moteriškų, velionis savo vaikams atstojo ir motiną: jiems gamino valgi, tvarkė ir šeimininkavo.
Baltimoriečių tautininkų būrelis vienu metu buvo kiek sumažėjęs. Kaip tik šiuo pasyviuoju laikotarpiu velionis atėjo į Taut. S-gą pasiryžęs, anot jo, palaikyti tautinę idėją, kad dar ir toliau ji čia gyvuotų. Prikalbino įstoti nariais visą eilę tautinės srovės šalininkų, ligi tol buvusių nuošaly. Susirinkimai pasidarė gausesni ir įdomesni. Tautininkų kuopelės atkutimą greit pajuto ir visuomenė. Suruoštos kelios kultūrinės pramogos. Senieji nariai buvo maloniai nustebinti kuopelės atsigavimu.
Velionis buvo ir SLA [Susivienijimas lietuvių Amerikoje] 64-tos kuopos priešaky. Vienus metus čia buvęs finansų sekretorium, pastaruosius 4 metus pirmininkavo. Giliau susipažinęs su šios apdraudos organizacijos santvarka, rašė ir siuntė centrui sumanymus, kaip Susivienijimą pertvarkyti, kad būtų pajėgesnis ir naujoviškesnis.
Dėl pablogėjusios sveikatos velionis atsisakė toliau pirmininkauti tautininkams, nors l susirinkimus lankėsi iki pat mirties. Atėjęs paskutini kartą balandžio 28 d., atsivedė su savim Dr. Simą Virkutį, tarsi visiems pranešdamas: "Netrukus nuo jūsų atsiskirsiu; štai savo vietoje palieku pakaitą".
Liga jį parbloškė ūmai ir netikėtai. Gegužės 3 d. ruošiantis į darbą, geriant kavą, puodukas iškrito jam iš rankų -- pats sukniubo kėdėje. Ligoninėje dar pagyveno iki gegužės 12 d., bet jau nebešnekėjo –buvo suparaližuotas. Jį pakirto kraujagyslių sukalkėjimas. Turėjo aukštą kraujoslėgį, kuris šiais metais jau buvo pakilęs iki 200. Mirė sekmadienį, gegužės 12 d. 8 val. 30 min. ryto.
Savo taikiu būdu, kuklumu ir santūrumu, niekam neturėdamas priešiškumo ir pavydo, visada besišypsąs, velionis mokėjo sklandžiai su visais bendrauti. Užtat šermeninėje jį aplankė didžioji Baltimorės naujosios ateivijos dalis. Karstą iš visų pusių puošė vainikai ir gausios didžiulės gėlių puokštės. Gyvas būdamas, gėles labai mylėjo.
Nors laidojant, gegužės 15 d. buvo darbo diena, į kapus palydėjo nemažas būrys giminių ir draugų. Artimiesiems jautrų, kartu ir raminanti žodį, prie karsto bažnyčioje tarė kun. Antanas Dranginis.
Į Korporaciją Neo-Lithuania velionis buvo įstojęs 1927 m. Nuolat pasigedo ir Baltimorėj tautinės studentijos padalinio.
Vyresnysis a.a. Česonio sūnus Rimas, išėjęs verslo administracijos mokslą, šiuo metu dirba General Electric B-vės skyriuje, Washingtone, D.C., yra jau susituokęs. Velionis dar spėjo pamatyti pirmąjį savo anūką, pakrikštytą Arūno ir savo paties – Antano, vardais.
Antrasis sūnus Kęstutis Ma-rylando universitete eina chemijos mokslą.
Su abiem sūnumis velionis „Dirvoje“ ypač mėgdavo skaityti B. Railos straipsnius.
A. Česonis yra palikęs pluoštelį rankraščių: 1) straipsnį apie Lietuvoje mirusį (velionio giminę) generolą M. Pečiulionį; 2) keletą eilėraščių; 3) ilgėlesnį dalykėlį, įkvėptą apmąstymų apie išvežtojo brolio kančias – "iš Sibiro tremtinio užrašų" ir 4) apie buv. Baltimorės lietuvių žymiausią veikėją ir dabartinį miesto pašto viršininką V. Laukaitį ruošiamam plačios apimties darbui – gyvenimo apybraižai daug surinktos medžiagos.
Baltimoriečiai ilgai neužmirš savo mielo ir šviesaus tautiečio a.a. Antano, o Tautinė Sąjunga ir visa patriotiškoji lietuvių visuomenė skaudžiai pajus jo netekimą...