Kazys Grinius

Kazys Grinius (1866-12-17, Selemos Būda, Sasnavos valšč., Marijampolės apskr. – 1950-06-04, Čikaga, JAV) – gydytojas, visuomenininkas, vienas pirmųjų Lietuvos demokratų, varpininkas, publicistas, knygnešys, lietuvių tautinio judėjimo dalyvis, trečiasis Lietuvos prezidentas.

1887 m. baigė Marijampolės gimnaziją, 1892 m. – Maskvos universiteto Medicinos fakultetą, 1893 m. gavo Maskvos medicinos gydytojo laipsnį.

1888 m. kartu su V. Kudirka ir dar 6 bendraminčiais dalyvavo susirinkime (vadinamame pirmuoju lietuvių demokratų suvažiavimu) Marijampolėje „Varšuvos“ viešbutyje, kur buvo nutarta leisti „Varpą“, 1893 m. buvo išrinktas varpininkų komiteto nariu, organizavo „Ūkininko“ leidimą. Kartu su kitais 4 studentais parašė „Trumpą senovės Lietuvių istoriją“ (1892 m. Tilžėje). Savo atsiminimuose daug dėmesio skyrė aprašydamas XIX a. pab. gyventojus ir varpininkų veiklą. 1894 m. apsigyveno Marijampolėj, čia jis pradėjo gydytojo praktiką. Nors tuometinėje Suvalkijos sostinėje vis dar vyravo lenkų kalba, bet dr. K. Grinius su visų socialinių sluoksnių žmonėmis kalbėjo lietuviškai, nesigėdydamas ir nebijodamas suteršti savo reputacijos.

1896-07-29  K. Matulaitis sutuokė K. Grinių ir J. Pavalkytę. Su naująja žmona būsimas prezidentas išsikraustė į Naumiestį, kuriame taip pat dirbo gydytoju, platino lietuvišką spaudą ir užsiėmė „Varpo“ bei „Ūkininko“ leidimu. 1898 m. išsikraustė į Pilviškius, kur pradėjo rinkti medicinos ir botanikos folklorinę medžiagą, medicininių terminų pavadinimus, sudarė kelių tūkstančių pavadinimų kartoteką.

1902 m. Griniai nusprendė grįžti į Marijampolę. Čia vėl užsiėmė medicinine praktika ir stengėsi užsitarnauti žmonių pasitikėjimą kaip gydytojas, tačiau jam vis daugiau laiko atimdavo visuomeninė ir varpininkų veikla. Grinių namai buvo lietuvybės skleidimo židinys ir Užnemunės kultūrinio sąjūdžio centras. Už lietuvių kultūrinę veiklą trumpai kalintas Marijampolėje. 1905 m. gyveno Vilniuje, 1906 m. grįžo į Marijampolėje, kur kartu su žmona 2 savaites kalintas kalėjime už lietuvišką veiklą. 1908–1910 m. gyveno Vilniuje. 1910 m. Marijampolės kalėjime vėl kalintas apie 1,5 mėnesio. Artimai bendravo su V. Kudirka, P. Kriaučiūnu, J. Bagdonu, P. Matulaičiu.

1905-05-28 J. Griniuvienės pastangomis buvo pastatytas pirmasis lietuviškas vaidinimas Marijampolėje „Amerika pirtyje“. Pagrindinį vaidmenį atliko Pijus Grigaitis. Prie spektaklio prisidėjo vietos gyventojai, visuomenininkai, muzikantai, menininkai, gimnazistai ir net iš Rusijos grįžę studentai. Spektaklis buvo pasisekęs: žmonės ilgai plojo, o tą vakarą bene pirmą kartą Lietuvoje buvo viešai sugiedota ir Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, pirmasis viešas lietuviškas spektaklis buvo didelis įvykis ne tik Marijampolėje, bet ir visoje Užnemunėje. Visi dalyviai ir žiūrovai išėjo paveikti tautinio atgimimo idėjų ir tokius, nors ir mažesnio masto, renginius pradėjo organizuoti savo kaimuose bei apylinkėse.

Pirmojo pasaulinio karo metu Užnemunėje įsikūrus vokiečiams, dėl saugumo Griniai nusprendė kartu su vaikais išvykti į Rytus. 1915 m. kovą atvyko į Šiaurės Kaukazą ir dirbo ten iki 1918 m., iš pradžių Nalčike, o nuo 1915 m. birželio Čečėnijoje, prie Grozno esančiame Goriačevodske įkurtos didelės laikinos reabilitacinės karo ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Rytuose K. Grinius rūpinosi lietuvių tremtinių ir pabėgėlių organizavimu ir šalpa. 1918-10-08 plėšikaujantys kareiviai nušovė J. Griniuvienę ir sunkiai sužeidė dukrą Gražiną, kuri netrukus po užpuolimo mirė. 1918 m. gegužės mėn. K. Grinius su sūnumis Kaziu ir Jurgiu išvyko į Lietuvą. Sergantis J. Grinius gimtųjų namų nepasiekė, palaidotas Pietų Prancūzijoje.

1920 m. išrinktas į Steigiamąjį seimą. Tais pačiais metais buvo paskirtas vadovauti vyriausybei ir tapo premjeru. Jo vadovavimo metu Lietuva pasirašė taikos sutartį su Sovietų Rusija ir Lietuva buvo priimta į Tautų sąjungą. 1926 m. K. Grinius tapo trečiuoju Lietuvos prezidentu. Jo kadencijos metu buvo pasirašyta nepuolimo sutartis su Sovietų sąjunga, pradėtos derybos dėl prekybos sutarčių su Rusija ir Vokietija. 1926 m. gruodžio mėn. karinio perversmo metu K. Grinius nušalintas nuo prezidento pareigų. Iškart po šio įvykio Lietuvoje buvo įvestas autoritarinis rėžimas. Visą nepriklausomybės laikotarpį K. Grinius dirbo visuomeniniais ir medicininiais tikslais. 1944 m. rugpjūčio mėn. pasitraukė į Vakarus. 

Apdovanojimai:
1. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius (1933 m.)
2. Pasaulio tautų teisuolio vardas (2015 m.)