Andrius Botyrius

Tautinio atgimimo veikėjas, tautosakos rinkėjas ir tyrinėtojas, pedagogas, publicistas

Straipsnį parengė - Loreta Skinkienė

Gimė apie 1845 m. Triobiškių k., Liudvinavo vlsč., Marijampolės apskr.
Mirė apie 1900 m. Astrachanė (Rusija)
Kapavietė	nežinoma
Motina	Marijona Keldušytė-Botyrienė
Tėvas	Vincentas Botyrius
Vaikai	sūnus (mirė apie 1904–1905 m.), dukra

Andriaus Botyriaus asmenybė įvairiapusiška ir mįslinga. Darbštus, gabus ir talentingas lietuvių ūkininkų sūnus, pasireiškęs kaip įžvalgus ir talentingas mokslininkas, atkakliai siekęs dirbti Lietuvai, Lietuvoje liko nepasiekęs savo „laimės žiburio“.

„1867 m. Andrius Botyrius baigė Suvalkų gimnaziją, o prieš tai buvo mokęsis Marijampolės pavieto mokykloje. Buvo smarkus vyras, pavardė leidžia spėti, kad giminė kilusi iš totorių, bet duok Dieve visiems lietuviams nuo Adomo ir Ievos laikų būti tokiems tautiškai susipratusiems, kaip jaunystėje A. Botyrius. Tiesa, buvo ūmaus būdo, gal net pernelyg, tad savo asmeninę ir tautinę savigarbą mokykloje ir gimnazijoje kartais karštai gindavo. Petingas ir tvirtas vyrukas su lietuvių tautinių teisių nenorinčiais pripažinti lenkais ginčus spręsdavo kartais ne diplomatinėmis priemonėmis, bet daug paprastesniu ir visuose lietuviškuose kaimuose įprastesniu būdu – kumštynėmis.
Baigęs gimnaziją gavo valdžios stipendiją mokytis Maskvos universitete; tais pačiais 1867 metais įstojo į Istorijos-filologijos fakultetą. Šis faktas rodo, kad buvo gabus ir sugebėjo pirmauti ne vien kumštynėmis. Priminsime, kad carinė valdžia tuo metu buvo išskyrusi 10 stipendijų Suvalkijos studentams, kurie stodavo į Maskvos universitetą. Vėliau tokios stipendijos buvo įsteigtos ir norintiesiems studijuoti Peterburge. Taip valdžios siekta Lietuvos jaunimą nuvilioti nuo Lenkijos universitetų. A. Botyrius kaip tik ir buvo vienas pirmųjų lietuvių, gavusių tokią stipendiją.

Amžininkai pažymi, kad Maskvoje A. Botyrius ir kai kurie kiti tos aplinkos lietuviai jau buvo tautiškai susipratę, aiškiai skyrė save nuo lenkų, gyvai reiškėsi lietuviškoje veikloje. Maskvoje A. Botyrius tapo vienu pirmųjų Maskvos lietuvių studentų draugijos narių. Jonas Basanavičius pripažino A. Botyriaus nuopelnus kuriant Maskvos lietuvių studentų draugiją, kurios veikla buvo susijusi su lietuvybės išsaugojimu ir tautiškumo ugdymu. 1904 m gegužės 2 d. laiške Jurgiui Šlapeliui jis rašo: „Linksma man girdint, kad toj draugystėlė, prie kurios aš prigulėjau, su laiku taip patogiai išsivyniojo ir, kaip rodos , išbujojo... Tačiau nelengva yra jos pradžią susekt, ypač seniausiems jos steigėjams (Botyriui, Markūzai ir kt.) išmirus. Kada atsirado pirmieji po lenkmečio lietuviai Maskvoje, sunku yra žinotie. Botyrius Andrius, kiek manau, jau 1867 m. buvo universitetan įstojęs, 1868 m. – Juras Miklašis ir Markūza: jie tai trys, kaip rodos, pirmiausiai draugijon susitelkė. Ar buvo dar koks kitas – nežinau.“ (Basanavičius J. Rinktiniai raštai. – V.: Vaga, 1970, p. 807).

Lietuvių mitologijos tyrinėjimai

Nors studijavo Maskvoje, toli nuo gimtinės, jis dažnai atostogų metu lankydavosi tėviškėje. Viešnagių metu rinko ir užrašinėjo tautosaką bei etnografinę medžiagą. A. Botyriui rūpėjo išsaugoti kaimo žmonių atmintyje sukauptus neįkainuojamus turtus, kurie ilgainiui, keičiantis kartoms kinta, užsimiršta, sunyksta. Taip sukaupė daug informacijos apie Perkūną, kurią apibendrino moksliniame darbe „Pasakojimas apie lietuvių griaustinį Perkūną“. Už šį darbą Maskvos universiteto taryba 1871 m. gegužės 28 d. Andriui Botyriui suteikė mokslų kandidato laipsnį. Tais pačiais metais šią A. Botyriaus studiją „Pasakojimas apie lietuvių griaustinį Perkūną“ išspausdino žurnalas „Moskovskije universitetskije izvestija“ (Nr. 9., 443–462 p.).
Lietuvių tautosakininkas Jonas Balys rašė: „Rimčiausią iki šiol studiją apie Perkūną yra parašęs A. Botyrius. Jis buvo Maskvos universitetą baigęs lietuvis, domėjosi mūsų tautosaka, – pats sakosi kad, „didesnė dalis lietuvių padavimų mano užrašyta iš liaudies“, – jo būta susipažinusio su kitų tautų atitinkama medžiaga ir turėta tiems laikams pažangaus lyginamojo metodo supratimas“.

Mitologijos ir tautosakos tyrinėtojas Norbertas Vėlius pirmą kartą šį A. Botyriaus darbą, išverstą į lietuvių kalbą, išspausdino veikale „Lietuvių mitologija“ (T. 1, 1995 m.). „Kol kas yra žinomas tik vienas A. Botyriaus straipsnis „Pasakojimas apie lietuvių griaustinį Perkūną“ (1871 m.), kurį parašė dar studijuodamas universitete. Iš straipsnio matyti, kad jau tada jis buvos gerai susipažinęs su daugelio lietuvių mitologijos tyrėjų (T. Narbuto, I. J. Hanušo, S. Daukanto ir kt.) darbais, pats rinkęs lietuvių tautosaką ir etnografinę medžiagą, domėjęsis garsių savo bičiulių – tautosakininkų ir kalbininkų – darbo patirtimi. Jo straipsnyje palyginti gausu faktologinės lietuviškos ir lyginamosios iš kitų indoeuropiečių tautų paimtos medžiagos, jis gana analitiškas, jame keliamos ir sprendžiamos naujos problemos. Ir nors straipsnyje, kaip tada buvo įprasta, dievų vardai ne visai pagrįstai etimologizuoti, mėginama visus lietuvių dievus traktuoti kaip vieną krikščioniškąjį Dievą ir jį S. Daukanto pavyzdžiu sutapatinti su Perkūnu, vis dėlto jis jau rodė naują lietuvių mitologijos tyrimų kryptį.

Beveik visas straipsnis paremtas autentiškais paties autoriaus iš žmonių surinktais tikėjimais, padavimais, sakmėmis apie perkūno ir jo priešininko Velnio santykius; jų tikslumą patvirtino vėlesni tautosakos užrašymai ir tyrimai. Jame iškeltos Perkūno, kaip debesų valdytojo, kovotojo su blogosiomis jėgomis, žemės derlingumo skatintojo, ypatybės, atspindinčios šio mitinio personažo esmę. Pagrįstai samprotaujama apie atskirų Perkūno ypatybių archajiškumo santykį su krikščioniškąja pasaulėžiūra. Naujai pažiūrėta į lietuvių ir kitų indoeuropiečių dievų santykio problemą: nebesiekiama lietuviškojo Perkūno kildinti iš graikų, romėnų ar indų griausmo dievo, o šių dievų panašumas laikomas giminiškų tautų, kilusių iš vienos šeimos, vieningo pasaulio suvokimo padariniu. Straipsnis iki šiol nėra praradęs mokslinės vertės, tik gaila, kad lietuvių mitologijos tyrėjams jis menkai tebuvo žinomas ir juo mažai kas pasinaudojo“.

1871-ieji
Šie metai – 1871-ieji – A. Botyriaus biografijoje galėtų būti įrašyti ypatingo ryškumo raidėmis ir dar dėl vieno visai lietuvių kultūrai bei mokslui itin reikšmingo įvykio. Vasarą jis atvažiavo į gimtuosius Triobiškius su dviem to paties Maskvos universiteto absolventais, tiesa, universitetą baigusiais kiek anksčiau už A. Botyrių: tai buvo to paties fakulteto atstovai Filipas Fortunatovas (1848–1914 m.) ir Vsevolodas Mileris (1846–1913 m.). Apsigyvenę Botyrių sodyboje, Maskviečiai laiko tuščiai neleido.
Per trumpą vasaros atostogų laiką, surinkta apie 150 dainų, apie 20 pasakų ir smulkiosios tautosakos. Dainos buvo rašomos lietuvių kalba ir tik paskui perrašomos kirilica, verčiamos į rusų klabą. Todėl nelieka abejonių, kad A. Botyrius buvo pagrindinis dainų rinkėjas ir užrašytojas. Tekstai, perrašyti kirilica, stebina tikslumu. 100 dainų, užrašytų kirilica (išmoningai papildant lotyniškomis raidėmis), F. Fortunatas ir V. Mileris 1972 m. išspausdino leidinyje „Moskovskije universitetskije izvestija“ (Nr. 1), o 1873 m. išėjo ir atskiras leidinys „Litovskije narodnyje piesni“. Prie šio rinkinio pridėta Liudvinavo apylinkės tarmės charakteristika. Dainos buvo autentiškos ir jų lietuviški gerai suredaguoti tekstai ne tik atspindėjo XIX a Triobiškių ir apylinkių kaimų savitumus, bet tapo ir lingvistikos mokslinių tyrimų medžiaga.
Akademikų F. Fortunatovo ir V. Milerio pasiekė mokslinę šlovę, o jų vardai šiandien gal nustelbia daugelį asmenybių, kurios vienaip ar kitaip buvo atsidūrusios greta šių mokslo grandų. Tačiau tuo metu, 1871-aisiais, apie jų būsimą šlovę galėjo nujausti nebent labai jautrus ir pagavus vertintojas. F. Fortunatovas buvo baigęs Maskvos universitetą 1868 m., V. Mileris – 1870 m., o A. Botyrius 1871 m. pavasarį gavęs kandidato laipsnį. Taigi 1871-ųjų vasarą visi trys turėjo vienodą mokslinį – kandidato – laipsnį. A. Botyrius greta savo svečių Triobiškiuose tikriausiai nesijautė nei menkesnis, nei mažiau išprusęs. Jautėsi esąs svetingas šeimininkas, susirūpinęs padėti Liudvinavo tarmės ypatybių ir lietuviškų liaudies dainų tyrinėtis atvykusiems kalbininkams. Ko gero, tai buvo gana lygiaverčių asmenybių bendravimas, noras užrašyti kuo daugiau lietuviškų dainų, kurių mokslinę vertę visi trys puikiausiai suvokė. Tuo metu A. Botyrius buvo 26-erių, vadinasi, vyriausias iš visos trijules: F. Fortunatovui buvo 23-eji, o V. Mileriui – 25-eri metai.
Siekiant tikslo
Baigęs mokslus Maskvos universitete, A. Botyrius dirbo mokytoju Rusijos mokyklose ir reiškėsi kaip gabus publicistas Maskvos periodiniuose leidiniuose, manoma kad ir lietuviškoje bei prūsiškoje spaudoje. Didžiausias jo troškimas buvo dirbti Lietuvoje. Tačiau baigusiems aukštąjį mokslą lietuviams nebuvo galimybės dirbti savame krašte ir užimti atsakingas pareigas (išimtys buvo teikiamos kunigams, gydytojams, vaistininkams, teisininkams).
Pagaliau jo svajonė išsipildė. 1884 m. A. Botyrius buvo paskirtas į Marijampolės gimnaziją inspektoriumi. Tai, kad jam pavyko prasimušti pro nepajudinamą carinės Rusijos draudimų sieną padėjo keletas faktų. Visų pirma įtakingas užtarėjas Švietimo ministerijoje (kurį A. A. Botyrius apgynė spaudoje), priimtas pravoslavų tikėjimas (1864 m. buvo nuspręsta lietuviškose gubernijose įdarbinti tik stačiatikius mokančius lietuvių kalbą) ir rusų tautybės sutuoktinė. Su dideliu džiaugsmu A. Botyrius ėmėsi šių pareigų, jis manė turėsiąs tvirtesnį užnugarį ir laisvesnes rankas ugdant jaunimą lietuviška dvasia. Gimnazijoje be inspektoriaus pareigų jis dar dėstė senąsias kalbas

Lietuvio tragedija

Bet kokios A. Botyriaus pastangos skleisti lietuvybę dažnai būdavo nesėkmingos, nes Marijampolės visuomenė jį pasmerkė dėl tapimo stačiatikiu ir dėl šeimos sukūrimo su kitataute. Tautiečiai, nuvarginti okupacijos, netoleravo ir menkų paklydimų, be kurių neapsieina nei vienas žmogus.
Marijampolės gimnazijoje jis buvo akylai sekamas direktoriaus P. Salovjovičiaus užverbuotų seklių. Direktoriui netrukus buvo pranešta, kad inspektorius po pamokų lanko kaimiečius [užrašinėjo tautosaką], su jais kalbasi lietuviškai, dainuoja lietuviškas dainas, atlydėjęs katalikus mokinius šventadieniais į pamaldas, meldžiasi iš lietuviškos maldaknygės, taigi – užuot saugojęs įstatymus, pats juos laužo. 1885 m. vasarą A. Botyrius iš inspektorius pareigų buvo atleistas. O čia dar skaudi netektis – susirgęs skarlatina mirė mažasis sūnelis.
Prasidėjo kilnojimas iš vienos vietos į kitą – į Suvalkų moterų gimnaziją dirbti inspektoriumi, į Lenkijos Kališo gimnaziją, iš ten vėl į Suvalkus, iš Suvalkų į Lenkijos Lomžą.

Pranas Mašiotas prisimena vieną nelinksmą susitikimą su Andriumi Bulota Lomžoje: „Po arbatos, atsisėdęs kertėje, ėmė dainuoti lietuviškas dainas. Pagaliau atsirėmęs ant stalo kampo užtraukė:
Oi, močiut, močiut, močiute mano,
Kam mane jauną gražiai auginai?
Kam mane mažą nepaskandinai?
Ir stambios ašaros ėmė riedėti petingam, tvirtam vyrui per skruostus ir tirštą garbanotą barzdą. Matyt, dainavo iš širdies; ašarom pylėsi skausmas dėl nepavykusiai užsibrėžto gyvenimo tikslo jam – žmogui, kuris, be abejo, savo kraštą mylėjo“ (P. Mašiotas „Kai knygas draudė‘, 1939).
Iš Lomžos A. Botyrius buvo perkeltas į Kazanę (Rusija), po to į Astrachanę. Iš ten jau jis daugiau į savo numylėtą Lietuvą nebesugrįžo. Mirė apie 1900 metus. Nežinoma net jo paskutinio poilsio vieta. Dar sovietiniais metais savaitraščio „Mokslo Lietuva“ vyriausiasis redaktorius Gediminas Zemlickas Astrachnės kapinėse mėgino surasti žymiojo kraštiečio kapą. Deja, kapinės buvo tokios apleistos, kad žolė augo virš tvorelių ir paminklų.

Atminimo įamžinimas

1991-10-05 Tarptautinės baltistų konferencijos dalyviai Marijampolės sav. Triobiškių k. ant senosios Botyrių sodybos sienos atidengė atminimo lentą „Šioje sodyboje, Andriaus Botyriaus tėviškėje, 1871 m. gyveno, tyrė lietuvių kalbą ir rinko tautosaką rusų kalbininkas, lietuvių mokslo draugijos garbės narys Filipas Fortunatovas“.
2008-09-04 gimtoji Andriaus Botyriaus sodyba, kaip istorinis regioninės reikšmės objektas įtraukta į LR Kultūros vertybių registrą.
Želsvoje (Marijampolės sav.) Andriaus Botyriaus vardu pavadinta gatvė.

Šaltiniai

1.Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai: Marijampolė / [vyriausioji redaktorė Vaidonė Tamošiūnaitė]. – Kaunas: Neolitas [i.e. Informacinių leidinių platinimo centras, 2010]. – 407, [1] p.
2.Triobiškių kaimo stubos paslaptis / Dr. Milda Adomynaitė-Balčiūnienė // Lietuvos švyturys. – 2006, Nr. 4, p. 10-13.
3.Meilė įtvirtinta kirviu / Dr. Milda Adomynaitė-Balčiūnienė // Lieuvos švyturys. – 2007, Nr. 12, p. 16-19.
4.Triobiškių dainos / sudarytoja Elvyra Kalindrienė; Marijampolės Petro Kriaučiūno viešoji biblioteka. – Marijampolė: Piko valanda, 2009. – 240 p.
5.Iš užmaršties melsvųjų tolių / Zemlickas Gediminas // Mokslo Lietuva. – 2005, Nr.18, 19, 20.
6.Botyrių sodybos fragmentai // Kultūros vertybių registras. – Prieiga per internetą: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search

Kalba

Teminiai rinkiniai

Pagrindinis meniu

Veidaknygė

Andrius Botyrius

Tautinio atgimimo veikėjas, tautosakos rinkėjas ir tyrinėtojas, pedagogas, publicistas

Lietuvių mitologijos tyrinėjimai

Lietuvio tragedija

Atminimo įamžinimas

Šaltiniai

Šaltiniai

Andrius Botyrius