Arūnas Kapsevičius

Arūnas Kapsevičius (1967-11-05 Marijampolės m.) korespondentas, televizijos reporteris, muziejininkas, aktyvus visuomenės veikėjas Marijampolėje.

Arūnas Kapsevičius baigė Marijampolės 2-ąją vidurinę mokyklą. Studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultete ir įgijo mokslinio agronomo profesiją. Anksti įsitraukė į visuomeninę veiklą: buvo Jaunųjų ūkininkų ratelių koordinacinės tarybos nariu, bendradarbiavo laikraščio „Ūkininko patarėjas“ leidinyje „Jaunasis ūkininkas“, su bendraminčiais įkūrė Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungą. 2000–2007 m. buvo išrinktas į Marijampolės savivaldybės tarybą. Buvo Marijampolės dailės mokyklos tarybos nariu ir vieną kadenciją Marijampolės savivaldybės visuomeninės švietimo tarybos pirmininku. Aktyviai domisi Marijampolės krašto istorija, režisavo du filmus apie mūsų miestą: „Marijampolės sugrįžimas“ ir „Marijampolė, kurią verta pamatyti“. Aktyviai visuomeninėje veikloje dalyvaujantis A. Kapsevičius yra prisidėjęs ne prie vienos idėjos, projekto ar parodos įgyvendinimo.

Apdovanojimai:
•    Prezidento Valdo Adamkaus padėka už bendrą darbą vardan idealų ir kuriant teisingesnę, gražesnę ir turtingesnę Lietuvą.
•    Marijampolės apskrities administracijos viršininko įsteigta 2006 m. Kultūros nominacija – už kultūrinių projektų, formuojančių Marijampolės savivaldybės įvaizdį, globą.
•    Suvalkų miesto mero Jozev Gajevski padėka už giminingų miestų bendradarbiavimo vystymą ir bendrų projektų įgyvendinimą.

A. Kapsevičius apie savo kraštą ir domėjimąsi jo istorija: 

 „Marijampolės miesto istorija susidomėjau jau nuo 7 metų, kuomet į mano rankas pakliuvo knygelė apie Kapsuką. Tai buvo pirmasis akstinas kaupti įvairias brošiūras, lankstinukus, knygas apie Marijampolę, kurių šiuo metu esu surinkęs iš ties nemažą kolekciją. Suaugus, tai tapo gyvenimo būdu, aiškintis, ieškoti išlikusių ir naujų dokumentų, kurie padėtų sudėlioti istorinių įvykių eigą, garsių marijampoliečių biografijas ir t.t. Susibūrėme į neformalų Butlerininkų judėjimą, kurio dėka atsirado galimybė ne tik keistis informacija, bet ir diskutuoti, kartu ieškoti ir kas svarbu išvengti klaidų. Rašant ar kalbant istorinėmis temomis, žodis išlėkęs žvirbliu, vėliau tampa istoriniu faktu. Todėl vieno žmogaus neatsakingas straipsnis nuveda, besidominčius miesto ar krašto istorija, neteisybės keliu. Todėl manau, kraštotyrinis darbas, tai visų pirma atsakomybė. “