Kun. Juozas Zdebskis

1959 m. paskiriamas Šakių bažnyčios vikaru, 1961 m. - Gudelių (Marijampolės raj.) parapijos klebonu. Nuolat keliamas iš vienos parapijos į kitą, dirbdamas su tikinčiaisiais matė, kad trūksta religinės literatūros, ypač skirtos jaunimui. Kunigas J. Zdebskis puoselėjo svajonę kurti grožinę religinę literatūrą jaunimui, jo manymu, į romano formą įvilkta „tikėjimo tiesa, idėja tarsi nejučiomis suspindi, - ji daug giliau veikia negu pateikiama gryna“. Nuolatinis blaškymas tarp parapijų, kunigo pareigos, nuolatinė kova dėl tikinčiųjų teisių nepaliko laiko kūrybai. „Kada pradėsiu rašyti? – Juk jau keturiasdešimt.“ – savo dienoraštyje rašė kunigas Juozas. Didžioji jaunystės svajonė taip ir liko neįgyvendinta.
Negalėdamas pats rašyti, kunigas J. Zdebskis rūpinasi nelegalios religinės literatūros platinimu. Pradėjęs dalintis religine literatūra su bendraminčiais, netrukus pats organizuoja religinių kūrinių perspausdinimą, vėliau dauginimą (kopijavimą, perspausdinimą) bei platinimą. Pats taisydavo rašomąsias mašinėles, rūpinosi gauti detalių, popieriaus, atrinkdavo aktualias knygas. Atsiradus EROS dauginimo aparatui, ieškojo slėptuvių, kur būtų galima su juo dirbti.
Kunigas J.Zdebskis labai rintai ir atsakingai žiūrėjo į katalikiško jaunimo ugdymą, jis laikėsi nuostatos – kad vaikams reikia duoti viską, kas geriausia, negalima palikti jų be Dievo Žodžio. Tuo tarpu sovietų valdžia draudė kunigams katekizuoti vaikus ir negailestingai baudė šio draudimo nepaisančius dvasininkus. Kunigas Juozas dirbdamas vikaru ar klebonu Pirmajai Komunijai kas vasarą paruošdavo po keliasdešimt vaikų. Todėl nenuostabu, kad netrukus kunigas J. Zdebskis buvo suimtas.1964-11-26 Marijampolės (tuomet – Kapsuko) rajono teismas jam skyrė vienus metus nelaisvės. Nuosprendžio nepakeitė ir LSSR Aukščiausiasis Teismas, kurio posėdžio J. Zdebskis iki sausio pabaigos laukė Lukiškių kalėjime, vėliau perkeltas į pataisos darbų koloniją Rasų gatvėje. 1965-06-04 J. Zdebskis paleistas į laisvę ir prisiglaudžia Alytuje.
Ateinančius penkerius metus kunigas Juozas buvo akylai prižiūrimas KGB pareigūnų, todėl nuolat keliamas iš vienos vietos į kitą: 1965 m. rugpjūtį jis skiriamas Leipalingio bažnyčios vikaru; 1966 m. perkeliamas į Kapčiamiesčio parapiją klebonu; 1966 m. – Valakbūdžio (Šakių raj) parapijos klebonu.
Kalėjimas ir nuolatinis KGB persekiojimas „nepataisė“ J. Zdebskio. Kunigo Juozo elgesys į neviltį varė saugumiečius. Kartą atvykęs į vieno bičiulio disidento teismą, prie durų budrių KGB darbuotojų buvo paklaustas „kokiu tikslu čia atvykęs“, ramiai atšovė, kad „atvažiavo medžiagos Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai pasirinkti“...Arba po penkių valandų įtempto tardymo galiausiai paleistas jau prie durų, atsisuka į tardytojus ir ramiu balsu sako: „Iki autobuso dar man valanda. Gal galiu kuo pagelbėti? Gal turite vaikų, galėčiau pakrikštyti“. Už šiuos „pokštus“ kunigas ir gavo „Akiplėšos“ vardą.
Grįžęs į laisvę, tęsė pastoracinę veiklą, maža to, ši veikla išsiplėtė, įgavo naujas formas. Dar klebonaudamas Kapčiamiestyje, rūpindamasis parapijiečių dvasiniais poreikiais, pagarsėjo tuo, jog ėmė rengti uždaras rekolekcijas. Anuomet tai buvo didžiulė naujiena. Vėliau prie tokių rekolekcijų aktyviai prisijungė ir kunigas Sigitas Tamkevičius. Kunigo J. Zdebskio rekolekcijų poveikis buvo stulbinantis: nemažai jų dalyvių tapo kunigais, tikinčiųjų teisių gynėjais ar sąmoningais, aktyviai praktikuojančiais katalikais.
Sovietinė valdžia reagavo operatyviai – 1969 m. vasarį iš kunigo J. Zdebskio buvo atimtas kunigo registracijos pažymėjimas ir galimybė dirbti kunigo darbą. Kad nebūtų apkaltintas veltėdžiavimu, įsidarbino Prienų melioracijos valdyboje darbininku. Šis laikotarpis kunigui J. Zdebskiui nepraėjo veltui. Jis turėjo galimybę intensyviau gilintis į žmogaus psichologiją ir dvasinį gyvenimą, ieškodamas to, kas daug vėliau buvo pavadinta naująja evangelizacija. Šiuo metu jis pradeda šešiolika metų trukusias (1969-1985) misijų keliones pas Sibiro lietuvius, Pavolgio vokiečius katalikus, aplankydavo katalikų salas Armėnijoje, Gruzijoje, Moldavijoje, Ukrainoje, Vidurio Azijoje. Jis vykdavo pas bendražygius į kalinimo ir trėmimo vietas, lankydavo sovietų armijoje tarnaujančius kareivius.
1970 m. kovą atgavęs registracijos pažymėjimą, J. Zdebskis paskirtas Prienų bažnyčios vikaru ir toliau tęsė „nusikalstamą“ pastoracinę veiklą, rengdamas vaikus Pirmajai Komunijai. KGB duomenimis – „1971 m. vasarą organizavo nepilnamečių apie 250-300 vaikų religinio mokymo pamokas ir sistemingai mokė Prienų bažnyčios patalpose, t.y. įvykdė nusikaltimą“... Maža to, valdžiai smaugiant oficialią kunigų seminariją, 1971 m. J. Zdebskis ėmėsi organizuoti slaptą kunigų seminariją ir tapo neoficialiu pogrindinės seminarijos rektoriumi.
Kiekvienas „Akiplėšos“ žingsnis buvo akylai stebimas, į KGB būstines vienas po kito plaukė agentų pranešimai apie kunigo Juozo darbus. 1971 m. rugpjūčio 26 d. kunigas buvo suimtas. Kilo stipri tikinčiųjų protestų banga. Pasipiktinę tėvai kreipėsi į SSSR CK Kontrolės komisiją reikalaudami nutraukti tikinčiųjų persekiojimą, kiti, sužinoję apie J. Zdebskio areštą, kreipėsi į LSSR generalinį prokurorą reikalaudami paleisti kunigą. Kreipimuose į SSKP centro Komitetą, SSRS Aukščiausiąją Tarybą, SSRS Ministrų tarybą buvo reikalauja ne tik išlaisvinti įkalintą kunigą, bet ir kalbama apie maldaknygių bei kunigų trūkumą Lietuvos parapijose. Po šiais dokumentais išdrįso pasirašyti nuo 350 iki 2010 katalikų. Dėl tokio žmonių aktyvumo KGB, artėjant kunigo teismui, ėmėsi ypatingų priemonių, kad tik šis įvykis nevirstų tikinčiųjų protesto akcija.
Ir nors į teismo salę buvo stengiamasi neįleisti „netinkamų žmonių“, kunigo Juozo Zdebskio kalba pasakyta teisme plačiai paplito. Ji pasiekė Vakarus ir buvo atspausdinta 1972-03-19 pirmą kartą pasirodžiusioje „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“, prie kurios pasirodymo pats prisidėjo. Vėliau išleistas į laisvę kunigas Juozas rinko „Kronikai“ medžiagą, parengtus numerius padėdavo perduoti į Maskvą. Buvo vienas iš aktyviausių šio unikalaus pogrindinio leidinio bendradarbių.
Po metų 1972-08-25 kunigas J. Zdebskis išleidžiamas į laisvę ir tęsia savo misiją. 1973 m. skiriamas Šlavantų parapijos klebonu. Ten greitai pelnė žmonių meilę, pasitikėjimą ir palaikymą. 1978-11-13 buvo įkurtas viešai veikiantis Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Jį įkūrė penki kunigai disidentai: Sigitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius, Alfonsas Svarinskas, Jonas Kauneckas ir Juozas Zdebskis. Tai buvo atsakas į KGB strategiją niekinti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje paskelbtus tikinčiųjų teisių pažeidimų faktus, nes esą čia anoniminis leidinys ir nėra autoriaus, kuris aiškiai prisiimtų atsakomybę už tai, kas sakoma. Komitetas jau nebuvo anoniminis, po dokumentais buvo penki parašai. Visi Komiteto nariai viešai paskelbė savo adresus, ragindami jiems siųsti informaciją apie tikinčiųjų teisių pažeidinėjimą. Po savaitės Maskvoje įvyko neįmanomas dalykas – spaudos konferencija, kurioje dalyvavę kunigai A. Svarinskas, S. Tamkevičius ir J. Zdebskis paskelbė apie Komiteto įkūrimą.
Saugumiečiai suprato, kad palaužti „Akiplėšos“ nepavyks. KGB tikslas buvo sutepti nepriekaištingą kunigo reputaciją, nuteikti prieš jį tikinčiuosius bei supriešinti kunigą su bendražygiais. Viena po kitos pasipylė KGB organizuotos šmeižto kompanijos. Pasinaudota tuo, kad J. Zdebskis daug bendrauja su priešinga lytimi. Nuolat kurstomi gandai apie nederamus santykius norimo rezultato nedavė, tad imtasi kitų veiksmų – nuspręsta sužaloti J. Zdebskį taip, kad žaizdos duotų pagrindą kalbėti apie venerinę ligą.
1980-10-03 kunigo Juozo automobilio sėdynės buvo apipurkštos nenustatytos sudėties chemikalais. Pasekmės buvo baisios. Liudininkai prisimena, kad tą dieną Marijampolėje jis turėjo krikštyti sesers anūką. Atvyko gerokai pavėlavęs, buvo labai tylus, išblyškęs. Pakrikštijo vaiką, artimųjų įkalbėtas trumpam prisėsti prie stalo, jam atsistojus nuo sofos, ant jos liko kraujo žymės. Bendražygiai ir artimieji suprato kad prieš kunigą vykdoma provokacija ir ėmėsi veiksmų, kad jo reputacija išliktų nesutepta. Kunigas buvo paguldytas į Kauno ligoninę. Sužinoję, kad vienai gydytojai duotas nurodymas „diagnozuoti“ venerinę ligą, bendražygiai skubiai išgabeno kunigą iš ligoninės ir paslėpė. Žaizdos gijo lėtai ir sunkiai, kunigas Juozas kentė didžiulius skausmus.
Saugumiečius siutino, kad ir po nudeginimo J. Zdebskis nepasitraukė iš kovos. Jis drąsino ir palaikė Kronikos talkininkus, kai buvo suimtas S. Tamkevičius, toliau rinko Kronikai medžiagą, vadovavo rekolekcijoms, ruošdavo vaikus sakramentams.
Dar ne kartą J. Zdebskį buvo bandyta sukompromituoti ir apšmeižti. KGB dokumentuose užfiksuota, jog kun. J. Zdebskį vienu metu persekiojo net 115 agentų. Kunigas tai žinojo, daugelį agentų pažinojo asmeniškai, jis tiesiog nekreipdavo į juos dėmesio, tik visomis išgalėmis stengėsi apsaugoti bendražygius. Aplinkiniai nesiliovė stebėtis nuolankia „Akiplėšos“ reakcija į persekiotojus, šmeižtą ir KGB pareigūnų jam metamus kaltinimus. Jis nesipiktindavo, nesigindavo, išdėstydavo savo įvykių versiją ir kantriai laukdavo, kol tiesa paaiškės.
Po dvylikos metų darbo Šlavantų parapijoje, 1986 m. pradžioje, kunigas J. Zdebskis buvo paskirtas Rudaminos bažnyčios klebonu. „Kunigo bičiuliai tvirtina, jog jis nujautė, kad artinasi atomazga, jog po visų persekiojimų, provokacijų, pasikėsinimų KGB kantrybė išseko ir reikia laukti lemiamo smūgio. Jis nebijojo mirties ir kartojo: „Kol Dievas laiko, tol visi esame, todėl turime skubėti daryti gerą, turime skubėti mylėti. Ir meilė neturi turėti ribų.“