Būčys Petras Pranciškus

Pranciškus Petras Būčys (1872-08-20 Šilgalių k., Šakių r. – 1951-10-25 Romos m., Italijoje) – Rytų apeigų vyskupas, teologas, marijonas, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas, knygnešių rėmėjas.

P. P. Būčys 1883–1889 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1895 m. baigęs Seinų kunigų seminariją įstojo į Petrapilio dvasinę akademiją, kurią baigęs gavo teologijos magistro laipsnį ir buvo įšventintas į kunigus (1899). 1901 m. baigė Fribūro universitetą, įgijo teologijos daktaro laipsnį.  P. P. Būčys 1902–1916 m. dėstė Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, nuo 1912 m. tapo ne tik dėstytoju, bet ir rektoriumi, buvo vienas iš Didžiojo Vilniaus Seimo pirmininkų. Nuo 1909 m. marijonas Marijampolės vienuolijoje. 1915–1916 m. kunigavo lietuvių karo pabėgėlių kolonijoje prie Maskvos. 1916 m. P. P. Būčys išvyko į JAV, kur buvo lietuviškų parapijų klebonas ir laikraščio „Draugas“ redaktorius. 1921 m. grįžo į Lietuvą ir dirbo Lietuvos universitete: profesoriumi, dekanu, prorektoriumi. 1927–1933 m. marijonų kongregacijos generalinis vyresnysis. 1930 m. Romoje konsekruotas Rytų apeigų vyskupu. Nuo 1936 m.  Lietuvos katalikų mokslų akademijos akademikas. 1939 m. persikėlė į Roma ir ten gyveno iki mirties.

P. P. Būčys bendradarbiavo leidiniuose „Vienybė lietuvninkų“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Tėvynės sargas“. Parašė atsiminimų knygas: „Apie Dievo buvimą“ (1908), „Tikėjimo dalykai“ (1913), „Trumpa apologetika“ (1922).

Apdovanojimai :
•    1928 m. apdovanotas LDK Gedimino II laipsnio ordinu.