Petronėlė Lietuvninkienė

Lietuvninkams gana ilgai pavyko išvengti žandarų dėmesio. 1890 m. pradėję platinti spaudą iš pradžių retai ir po nedaug, galiausiai įsidrąsinę, pradėjo spaudą gabenti reguliariai ir vis didesnėmis partijomis. Paštininko darbas suteikė neblogą priedangą ir apgaulingą saugumo jausmą. Nuo pat 1894 m Marijampolės žandarai stengėsi susekti efektyviai veikiančią „Sietyno“ draugiją, bet vis nesėkmingai. Tačiau tai tęsėsi neilgai.
1897 m. vasario 2 d. žandarų vachmistras Pavelas Fiodorovas, užėjęs į vieną Marijampolės smuklę, užtiko Juozapą Šmulkštį laikantį rankose lietuvišką kalendorių. Tas prisipažino, kad kalendorių gavęs iš savo šeimininko Liudviko Šelmio, kurį pastarasis pirko Marijampolėje. Tada žandaras, tyręs šią bylą, ėmėsi asmens pardavinėjančio kalendorius paieškos. Tas pats žandarų vachmistras P. Fiodorovas neoficialiai iš Andriaus Marcinkevičiaus sužinojęs, kad Adomas Smolenskis (vadinamas Adomėliu) šventoriuje pardavinėja knygas. Tada vachmistras davęs pinigų A. Marcinkevičiui ir liepęs iš A. Smolenskio nupirkti knygų. Patiklusis Adomėlis nuvedė jį į Lietuvninkų butą, atidarė skrynią ir pasiūlė rinktis, kas tam reikalinga. Suimtas Adomas Smolenskas prisipažino, kad knygas pirkdavo iš pašto vežėjo žmonos Petronėlės Lietuvninkienės. Gauti įrodymai ir A. Marcinkevičiaus liudijimas leido atlikti kratą Lietuvninkų namuose. Aptiko tris (kitur rašoma kad du) didelius maišus draudžiamos spaudos: laikraščių, žurnalų, pasaulietinės ir religinės literatūros. Policijos raporte smulkiai nagrinėjamas „revoliucinis ir nusikalstamas“ kai kurių leidinių turinys. Be to, pas P. Lietuvninkienę aptiktas nežinomo asmens laiškas, raginantis stengtis dėl bendro reikalo ir nesivaikyti pelno. Ten pat rastos dvi užrašų knygelės su draudžiamų leidinių pavadinimais ir apskaita, sutrumpinti vietovių pavadinimai, platintojų, knygnešių, pirkėjų pavardės.
Areštas buvo neišvengiamas: „Juos suimant Lietuvninkienė narsiai kovojo: sudavė žandarui vachmistrui Fiodorovui į krūtinę ir pastūmėjo jį nuo savęs. Žandarai, stumdydamiesi ir keikdami, išvedė Lietuvninkus iš jų mažo butelio Paupalienės namuose, į Marijampolės kalėjimą“. Nuo 1897 m. kovo 10 d. iki liepos 21 d. P. Lietuvninkienei buvo paskirtas tardomasis areštas Polocko kalėjime (J. Lietuvninkui - Kalvarijos kalėjime). Vėliau už 200 rublių užstatą Lietuvninkienė paleista. 1899 m. vasario 3 d. caro paliepimu abu su vyru nubausti 6 mėnesiams kalėjimo ir 2 metams tremties. Kalėjo Petrapilio kalėjime, tremties vieta pasirinko Žitomirą, Volynės gubernijoje (dabartinėje Ukrainos teritorijoje). Po kiek laiko pažįstami ten atvežė ir dukteris – penkiolikmetę Petronę ir dešimties Juzę. 1901 metais jiems buvo leista grįžti į Vilnių, bet kurį laiką teko gyventi policijos priežiūroje.
Po karo Petronėlė Lietuvninkienė sugrįžo į Marijampolę, dirbo Marijonų vienuolyne. 1928 m. apdovanota Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 1931 m. birželio 1 d. jai paskirta 40 Lt knygnešės pensija.