Juozas Botyrius

Kitas atvejis buvo vasarai baigiantis. Botyrių stuboje susirinkę vaikai kartu su Botyriukais skaitė lietuvišką pasakų knygą. Sulojo šuo. Ogi kieme vežimas pilnas žandarų. Nors Vytautas (Vitalius) buvo tik vienuolikos metų, bet jis puikiai žinojo, kas bus, jei žandarai pamatys lietuvišką knygą. Taigi jis čiupo knygą, atidarė „papečkėlės“ (tokia anga po pečiumi, kartais kaime ten uždarydavo vištas) dureles ir įmetė knygą gilyn. Žandaras, ar tai pastebėjęs vaiką įmetant knygas, ar tik norėdamas pagąsdinti, suėmė vaiką už ausies ir liepė lįsti ir išimti tai, ką ten įmetęs. Vytukas pradėjo verkti, sakydamas, kad jis bijo pikto gaidžio. Žandaras juokdamas, kad „takoj mužik“ ir gaidžio bijo, atidarė dureles. O gaidys iš tikrųjų buvo piktas. Jis čiupo snapu žandaro kepurėn įsegtą „cedelį“, kojomis draskė veidą, sparnais plumpino per ausis. Žandaras numetė kepurę su gaidžiu žemėn, tada gaidys kibo jam į kelnes. Bet greitai giedoriui kakarykoriui buvo nusukta galva. Neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę, tačiau, netekusios vado, stubon pasipylė vištos, o žandarai matyt seniai buvo ragavę vištienos. Taigi vištos greitai liko be galvų ir jas sukrovę vežiman žandarai išdulkėjo. Šį kartą buvo apsieita be kratos.

Čia tik keli epizodai iš knygnešio gyvenimo, tačiau tokių „nuotykių“ būta labai dažnai. Kai 1902 m. pabaigoje Baraginės Matulaičių sodyboje buvo surengti du draudžiami lietuviški vaidinimai, pasipylė kratos. Slėptuvių Botyrių sodyboje žandarai nerado, tačiau vienas jų išeidamas pakėlė ant sienos kabojusį Švč. Jėzaus širdies paveikslą ir iš po jo iškrito du lapeliai su ranka rašytomis keturiomis anticarinėmis dainomis. To pakako, kad Juozui Botyriui būtų iškelta byla ir jis būtų nuteistas dviems metams tremties į Rusijos gilumą. Tačiau tremties jam neteko patirti, mat caro manifestu buvo panaikintas spaudos draudimas.

Štai toks buvo knygnešys Juozas Botyrius.

Ūkis buvo nemažas ir jam gana greit prireikė jaunos šeimininkės, taigi tėvai Juozui pasiūlė „ženytis“. Sūnus neprieštaravo, bet jis draugavo su Ona Grinevičiūte iš Aukštosios Buktos kaimo ir ją mylėjo, tačiau tėvams Grinevičiūtė netiko, jie liepė kinkyti arklius ir važiuoti su piršliais į Užupių(Zariečių) kaimą pas Izabelę Gurevičiūtę. Juozas nesutiko, mat Izabelės jis ne tik nepažinojo, bet gal net ir matęs nebuvo. Tada tėvas nusijuosė diržą, šmaukštelėjo juo per suolelio galą ir pasakė: „Meilės meilėm, vaike, o gyvenimas gyvenimu, kinkyk arklius ir važiuok pas Gurevičiūtę.

!“ Buvo atšoktos šaunios vestuvės ir Izabelė Kotryna Gurevičiūtė tapo Botyrių ūkio šeimininke. O kaipgi su meile? Ogi pamilo Juozas Izabelę, mat ji buvo labai graži, meili, be to, dar ir „bagota“. Ateidama į marčias, ji atsivežė didelį kraitį, dalį jų sudarė labai grąžūs, namie austi „kvolduoti“ sijonai. Kai Botyrienė, važiuodama su Juozu į turgų ar atlaidus pasipuošdavo savo sijonais, ant galvos susukdavo geltonų kasų vainiką, tai vyrai kaip musės prie medaus sukdavo ratais aplink ir vis kalbindavo, o Izabelė jiems šypsodavosi.

Juozas, rodės, nepyko, nes nei barėsi, nei prieštaravo. Tik kartą, grįžus iš Krosnos Škapliernos atlaidų, vos įvažiavus į kiemą, Juozas iššoko iš bričkutės, net arklių nenukinkęs, puolė seklyčion, atidaręs spintą sugriebė glėbį Izabelės gražiųjų sijonų ir, nusinešęs ant kulbės, kur malkas kapoja, kirviu šmait šmait ir sukapojo. Izabelė į ašaras. Tada Juozas puolė prie jos, apkabino kojas, bučiavo rankas ir vis kartojo: „Zabeliuke mieloji, brangioji, tik tu neverk, neraudok: aš tave nedėlioj nusivešiu į Marijampolę ir pripirksiu tau tiek pirktinių ir gražių andarokų, kokių nė viena boba ne tik Triobiškiuose, bet ir visam Liudvinavo valsčiuje neturi. Bet žinok, kai tie vyrai tave kalbina, o tu jiems šypsaisi, aš negaliu, mano širdis kraujais apsipila, aš netrivoju...“

Ir savo žodį išlaikė. Savaitgalį iš Marijampolės parvežė pirktinių sijonų. O kaime ir net valsčiuje pasklido kalbos: „Lepina, oi, lepina Botyrius saviškę, – kas iš to ir bus.“ Mat tais laikais kaimo moterys, net ir turtingesnės, pirktinių sijonų ar kitų pirktinių drabužių neturėdavo, nešiojo namie austus. O Izabelė taip pat laikėsi duoto žodžio – svetimiems vyrams taip nebesišypsodavo.

Pabiro vaikai: Marija, Onutė, Milda, Juozukas, Vytautas (jį dar vadindavo Vitalium, kad atskirtų nuo kitų Vytautų, kurių Botyrių giminėje bent po vieną būdavo kiekvienoj kartoj). Ir štai nelaimė – gimdydama Vytą Izabelė mirė, sulaukusi vos 33 metų ir su Juozu išgyvenusi tik 10 metų... Pajuodo Juozas kaip žemė, surengė didžiausias laidotuves. Net „lonkas“ iš Liudvinavo bažnyčios pasiskolino, kad būtų kur giedotojams ir gedėtojams sėdėti. Mano močiutei Mildai tebuvo septyneri metai, bet laidotuves ji atsiminė labai gerai ir vis pasakodavo, kaip ji tada tiesiog neturėjo kur dingti: seklyčioj mama pašarvota, stuboje kaimynai karstą kala, taigi ji palindo po gonkelėm ir verkė, verkė tol, kol užmigo. Atsibudo naktį – tamsu, šalta, seklyčioje mama jau karste guli, o prie karsto ant suolo sėdi tėvas, rankom galvą pasirėmęs. Ji įsitaisė jam ant kelių ir mato, kaip per vieną ūsą ašara ritasi, tik jį spėja nušluostyti – jau per kitą ūsą ritasi, taip ji bešluostydama ir užmigo tėvui ant kelių. O kitą dieną penkiolikos vežimų virtinė, giedodama giesmes už mirusius, išlydėjo Izabelę į Liudvinavo bažnyčią, o po to į kapines prie ežerėlio.

Našlavo Juozas trejus metus. O vėliau parsivedė gražią, linksmą, smagią Uršulę Ramanauskaitę iš Patašinės kaimo. Jei buvo 19 metų, tuo tarpu Juozui – 37-eri. Žmonės stebėjosi, kad tokia jauna ištekėjo už pagyvenusio našlio su penkiais vaikais. Gal tėvai išvarė? Pasirodo - ne. Kaip pasakojo jos anūkė Janina Jucevičinė, dabar gyvenanti Kėdainiuose, Uršulė jai sakiusi, kad Juozas Botyrius iš visų vyrų jai labiausiai patikęs.

Iš pradžių jaunavedžiai valgę seklyčioje, o visi vaikai kartu su šeimyna – stuboje. Netrukus aplankė gandrai, šeima padidėjo dar trimis mažyliais: Julija, Zuzana ir ant paties dvidešimtojo amžiaus slenksčio, 1900 metais gimė Jonukas. Kai jam buvo 11 metų, Juozas Botyrius mirė. Mirė palyginti jaunas – jam buvo 54 metai. Ko gero, knygnešystė patrumpino jo gyvenimą: nuolatiniai stresai dėl kratų, ne kartą slėptasi pelkėse, braidyta Šešupe ir Dovine, rūpesčiai dėl vaikų, kurie galėjo likti našlaičiais, jei būtų nušautas ar ištremtas. O Uršulė, panašlavusi dar aštuonetą metų, vėl ištekėjo. Likimo pokštas - už našlio su penkiais vaikais Jono Plikaičio į Stebuliškes ir dar susilaukė su juo sūnaus.

Vaikus Juozas mylėjo, bet buvo griežtas. Visi vaikai (tiek maži, tiek didesni) dirbo kartu su šeimyna ir tėvais. Kas pakėlė rykštę ar botagą ganė žąsiukus ar gyvulius, kas pakėlė grėblį ar kauptuką dirbdavo laukuose. Pačius mažiausius prižiūrėti buvo pavesta Mildai. Jei kas nusikalsdavo, tėvas nukabindavo nuo vagio (toks kablys sienon įkaltas) vadeles, kuriomis vadelėdavo arklius, ir eidavo „nusikaltėlio bausti“. Tada Milda puldavo tėvui į kojas ir prašydavo: „Tėtukai broleli, nebausk sesutės (ar broliuko)“. Tėvas nusišypsodavo, pakeldavo ją ant rankų, ir abu eidavo kabinti vadelių ant vagio, o „nusikaltėlis“ turėdavo pabučiuoti mamai ir tėvui į ranką.

Tačiau, kai atėjo laikas sūnums ir dukroms „ženytis“, tėvas, matyt, prisimindamas savo santuokas, nė vienam iš jų nenurodinėjo, ką vesti ar už ko tekėti.

Štai toks buvo Juozo Botyriaus gyvenimas ir meilė.

Botyrius buvo neblogas ūkininkas. Kaip pasakoja Juozo Botyriaus provaikaitis Vytautas Pajaujis, Botyrių sodyboje javus kulta kuliamąja mašina, kurią sukdavo arkliai, svirne bildėjo javų valytuvai – „arpas“ ir „Fuktelis“, o vėliau, kai sodyba atiteko Pajaujo seneliui Vytautui (Vitaliui), jis įsigijo netgi lokomobilį, kuris buvo kūrenamas... malkomis, o garų energija naudojama kuliamajai mašinai sukti.

Nors ūkininkauti Juozui Botyriui knygnešystė labai trukdė, tačiau jis negalėjo mesti šio darbo, nes gerai žinojo posakį: Tauta gyva tol, kol gyva jos kalba“. Kadangi ūkis buvo nemažas (apie 50 hektarų), pagalbon tekdavo samdyti svetimus žmones. Tačiau su jais Botyriams niekada nebūdavo bėdos, mat tie patys samdiniai dirbdavo po kelerius metus, tarytum tapdami šeimos nariais. O štai tokiam Brazaičiui prieš darbymetį kildavo sunkumų: samdiniai vienas po kito išeidavo, o naujų susirasti būdavo nelengva. Mat Brazaitis buvo labai „skūpas“. Pasakojama, kad Brazaičiai, važiuodami į turgų, pasiimdavo kepalą duonos, nusipirkdavo vieną silkę, ją per pusę pasidaliję suvalgydavo, o kaulus, galvą ir uodegą, parvežę namo, vandenį išvirdavo, įmesdavo keletą bulvių ir duodavo šeimynai valgyti.

 Botyriai savo šeimyną maitindavo sočiai. Nors rytą visi keldavosi labai anksti – ketvirtą ar penktą valandą, tačiau po pietų būdavo dvi valandos „apypietės“ – kas norėdavo miegodavo ar ilsėdavosi. Ją sutrukdydavo tik labai svarbūs darbai: lietinga šienapjūtė ar rugiapjūtė, šlapias bulviakasis. Tačiau, kai Juozui brolis Andrius  iš Maskvos parvežė barometrą, „orų prognozės“ pagerėjo. Bet vieną karštą vasarą, nupjovus didelį dobilų lauką, jau reikėjo sausus kaip parakas dobilus vežti kluonan, barometras rodė „giedrą“, todėl šeimyna susiruošė pailsėti. Staiga sugriaudėjo griaustinis, iš rytų pakilo juodas kaip naktis debesis, einantis prieš vėją, o tai reiškė, kad ne tik gali stipriai lyti, bet ir kruša pasipils. Dobilai ir jų gelbėtojai tuoj pat sumirko, o barometras atkakliai rodė giedrą. Čiupo Juozas barometrą, išnešęs į kiemą padėjo ant akmens ir tarškant krušai, pasakė: „Va tau, rupūže, giedra, - pasižiūrėk, kokia dabar giedra“.

Su kaimynais Botyriai gražiai sugyvendavo. Vieni kitiems talkindavo sunkiuose darbuose, po talkos būdavo vakarienė su šokiais, dainomis iki paryčių. Ilgais žiemos vakarais Botyriai į savo sodybą kviesdavo kaimynus ne tik iš savo kaimo, bet ir iš aplinkinių kaimų, ypač tuos, kurie mokėdavo daug ir gražiai papasakoti. Vyrai vydavo pančius, skaptuodavo klumpes, moterys verpdavo, megzdavo arba kartu su vaikais kedendavo vilnas ar plunksnas plėšydavo, tokie darbai vaikams labai atsibosdavo, tačiau darbus dirbti buvo smagiau, klausantis  įvairiausių padavimų, legendų, labai gražių ilgų pasakų, kurias noriai pasakodavo kaimynų pasakoriai.

Buvo pasakojama apie kunigaikščius, Gedimino sapną, staugiantį, geležinį vilką, o ypač apie Vytautą Didįjį, mat, netoliese esančiame Buktos dvarelyje kadaise apsistodavo medžiodamas Vytautas Didysis. Dar buvo pasakojama apie vaiduoklius, besivaikančius Kirkelio ir Pušinės durpynuose, o pasakos dažniausiai buvo tokios įdomios, kad vaikai, tiesiog išsižioję klausydavo. Botyrius tuos pasakojimus ir pasakas užrašinėdavo. Visą surinktą medžiagą perdavė Artojų draugijos pirmininkui Antanui Rucevičiui, kad šis vėliau ją pateiktų Lietuvių mokslo draugijai. Tokio savito turinio pasakų, kol kas nei literatūroje, nei tautosakoje  neteko pastebėti. Orams atšilus, Botyrių sodyboje savaitgalių vakarais vykdavo šokiai. Tiek pasakorių klausęsi kaimynai, tiek šokėjai būdavo apdalijami draudžiama lietuviška spauda.

Tačiau tas pats Brazaitis, apie kurį jau buvo šiek tiek rašyta, Juozui Botyriui įkyrėdavo lažybomis. Iš ko buvo lažinamasi, istorijoj neišliko, tačiau Brazaitis, matyt, tikėdamasis laimėti, vis siūlydavo Botyriui ‚kirsti lažybų“. Taip per vienas Kalėdas kaimynai „sukirto lažybų“, kad per Velykas Botyrius bažnyčion važiuos rogėmis. Mat buvo sakoma, kad „jei Kalėdos baltos, tai Velykos žalios, jei Kalėdos juodos, tai Velykos baltos“. Tais metais per Kalėdas sniego beveik nebuvo, taigi Botyrius „lažybų sukirto“. O čia, lyg tyčia, pavasaris pasitaikė ankstyvas, sniegas ne tik nutirpo, bet ir vieškelis išdžiūvo, net dulka. Tačiau Botyrius nebūtų Botyrius. Jis išsitraukė roges, pasikinkė keturis arklius, net skambaliukų nepamiršo, susisodino šeimyną, arkliams uždrožė botagu ir nurūko žvyrkeliu į Liudvinavą, net kibirkštys iš po pavažų skilo. Sustojo prie pat bažnyčios ir laimėjo lažybas.

Galų gale jam atsibodo šie Brazaičio pokštai, ir jis sumanė anam atsilyginti. Tais laikais Lietuvos kaime pomidorų dar niekas neaugino, bet Marijampolės turguje jų  Botyrius jau buvo matęs. Taigi jis „skūpųjį“  Brazaitį prikalbino nusipirkti labai gardžių obuolių, ir tas, nors pomidorai buvo gana brangūs, nusipirko. Tačiau namo neparvežė – važiuodamas visų paragavo ir sumetė į Šešupę. Po to Brazaitis ilgai nesikalbėjo ir net nesisveikino su Botyriumi, bet ir lažybų kirsti daugiau nesiūlė