VINCAS BIELSKUS
knygnešys, visuomenės veikėjas
Straipsnį parengė - Loreta Skinkienė
Vincas Bielskus gimė ūkininkų šeimoje. 1879-1883 m. mokėsi Keturvalakių pradžios mokykloje. Buvo mokoma rusų kalba, draudžiama kalbėti lietuviškai, tačiau mokytojas Jurgis Vencius, parūpinęs lietuviškus elementorius ir maldaknyges, slapta mokė vaikus lietuvių kalbos. 1883 m. nepavykus tapti Marijampolės gimnazijos mokiniu V. Bielskus įstojo į Suvalkų progimnaziją. Po dvejų metų buvo priimtas į Marijampolės gimnazijos antrąją klasę. Šioje gimnazijoje jaunuoliai turėjo legalią galimybę mokytis lietuvių kalbos bei gauti slapčia platinamos lietuviškos spaudos. Gimnazijoje V. Bielskus įsitraukia į slaptą lietuvišką veiklą, pradeda skelbti savo rašinius slaptame neperiodiniame Marijampolės moksleivių laikraštyje „Kur bėga Šešupė“. Vėliau slapyvardžiu Kurtas, rašo (dažniausiai trumpas žinutes) į Prūsų Lietuvoje leidžiamus laikraščius ir į „Vienybę Lietuvninkų“ Amerikoj.
1889 m. V. Bielskui mokantis šeštoje klasėje, mirė tėvas. Teko atsisakyti savo svajonių, palikti mokslus, grįžti į tėviškę, perimti tėvų ūkį ir tapti šeimos galva. Jaunas išsilavinęs aštuoniolikmetis vaikinas puikiai susidorojo su gyvenimo negandomis, tapo pažangiu ūkininku ir tuo pat metu aktyviai dirbo Lietuvių tautinio atgimimo labui. Ne veltui ir po daugelio metų Balsupių kaimo žmonės, buvę samdiniai atsiliepė apie jį kaip apie „gerą, pavyzdingą ūkininką, protingą tėvą, visuomet suprantantį samdinių sunkią dalią“, kuris skatino savo samdinius siekti mokslo, užjautė ir šelpė neturtingus ligonius.
Vincas Bielskus
MANO ATSIMINIMAI
Gimiau 1871 metais ūkininko šeimoj. Sulaukus aštuonis metus, 1879 m. tėvas nuvedė į pradinę mokyklą Keturvalakiuose. Čia buvo draudžiama kalbėtis mokykloje lietuviškai. Pirmamečiai vaikai iki naujų metų dar galėjo tarp savęs kalbėtis lietuviškai, toliau turėjo keverzot rusiškai. Buvo intaisyta lenta, pakabyta ant šniūro. Ant lentos nupiešta asilo galva, parašas rusiškai "OCEЛЪ". Mokykloje kuris mokinys sukalbėdavo lietuviškai, tam užkabydavo tą lentą ant kaklo. Tolei nešiodavo iki kitas neprakalbėdavo. Nusikabinęs nuo tavęs, tam užkabydavo. Taip eidavo per mokinius. Aš daug kartų apverkiau tą lentą. Pavardė mokytojo buvo Marma. Už dvejų metų permainė mokytoją, atėjo Vencius, kaimynas daktaro Kudirkos. Jisai sunaikino tą lentą. Nors mokslas mokykloje buvo rusų kalboje, lietuviškai kalbėtis nebuvo draudžiama.
Po pamokų mane ir pririnkdamas mokinius mokino savo kambary lietuviškai iš lietuviškų elementorių, kuriuos jisai mums parūpindavo. 1883 m. baigiau pradinę mokyklą, laikiau egzaminus į pirmą klasę Marijampolės gimnazijoje. Čia į gimnaziją nepatekau. Nuvažiavau į progimnaziją, į Suvalkus. Buvau priimtas į pirmą klasę. Tenai radau lietuvių: Dvaranauską, Dargį, Pavilčių ir kitus.
Suvalkuose mokiausi du metu. Direktorius progimnazijos susirgo, progimnazija užsidarė, mokiniai išsiskirstę į kitas. Aš įstojau į Marijampolės gimnazijos antrą klasę. Čia buvo lietuvių mokytojų: Staniškis, Janulaitis, Arminas. Gimnazijoj buvo lietuviams dvi viena pamoka savaitėj lietuvių kalbos. Dėl formos užsirašinėdavom per pamokas šį tą iš Donelaičio rusų raidėmis. Visos kitos knygos buvo gaunamos iš Tilžės. Lietuviškas pamokas vedė mokytojas Janulaitis. Jisai rinko per mokinius pasakas, mįslius, dainas. Aš ir gana daug surašiau.
1889 metais mirė mano tėvas. Aš išėjau iš gimnazijos šeštos klasės ir apsigyvenau tėvo ūkyje su motina. Ūkininkavau. Čia ėjo kelias kontrabanda, uždraustų lietuviškų knygų ir laikraščių iš Tilžės - per Vištytį, Petro Kriaučiūno tėviškę, daktaro Basanavičiaus tėviškę, Būdviečius, Bartininkus, Keturvalakius, siekdavo mane, toliau Matulaičiai Stebuliškių, Liudvinavas, per Nemuną ties Prienais į Vilnių. Vilniuje priiminėdavo: inžinierius Petras Vileišis, daktaras Basanavičius.
Knygnešys didžiausias pas mus buvo Kancleris, kuris su pagalbininkais nešė knygas, bet ir vežimais vežė, mums padedant pervežti viens nuo kito. Daug kartų ir man prisėjo nuvežti pas Matulaitį į Stebuliškes, į jo kontrabandą.
Kartą man teko važiuoti į Vilnių drauge su Kancleriu. Jisai vežė lietuviškas knygas ir laikraščius inžinieriui Vileišiui. Kancleris turėjo gerai pažįstamą darbininką Vilkaviškyje, kuris važiuodavo su traukiniu į Vilnių. Tas darbininkas perduodavo siuntinius Vilniuje į nurodytą vietą netoli stoties. Iš tenais Vileišis pasiimdavo. Tas darbininkas nunešė savo daiktus ir Kanclerio iš traukinio į kambarį. Kancleris surado apsiaustą, sutaškytą kalkėmis, kalkinėtą viedrą, šepetį baltyti, užsimetė maišelį su knygomis ant peties ir nuėjo pas Vileišį. Aš paskui pasekiau. Nuėjus į kiemą pas Vileišį, pasibeldėm. Išėjo Vileišis, nusijuokė pažinęs Kanclerį. Aš buvau nepažinty. Daiktus nurodė padėti, paprašė į kambarį. Pasikalbėjom. Mus pavaišino. Atsiskaitė. Užmokėjo už gelžkelį. Prašė nepamiršti vilniečių.
Ūkininkaudamas Balsupiuose netoli Marijampolės, tankiai nuvažiuodavau į miestą, tenai suveidavau gimnazijos draugus ir taip pažįstamus, dalindavomės lietuviškomis knygomis ir laikraščiais, tardavomės apie jųjų platinimą. Nutarėm, kad reikia įsteigti draugystę. Šiuom reikalu nutarėm susirinkti pas Joną Čėsną Meškučiuose per Stanislovą 8 gegužės 1890 m. Paskirtą dieną pas Čėsną susirinkom: Jonas Čėsna, Vincas Šlekys, Vincas Bielskus, Juozas Bliūdžius, Antanas Žmuidina, Feliksas Vitkauskas, Sirutis ir kiti.
Nutarėm steigti draugystę gabenti ir platinti uždraustų lietuviškų knygų ir laikraščių, spausdintų Tilžėje ir kitur, man pasiūlius pavadinimą "Sietynas". Pirmininkas Jonas Čėsna, padėjėjas Vincas Šlekys, reikalų vedėjas Juozas Bliūdžius, iždininkas Vincas Bielskus. Prižadėjom prikalbinti į "Sietyną" nors po du nariu, tie nariai - dar po du ir taip toliau.
Greitai dauginosi nariai "Sietyno". Pasidarė reikalas kur nors turėti vietą suveiti, susirinkti. Sumetėm pinigų atidarėm krautuvę dėl sietyniečių patogioje vietoje, kur buvo patogu suveiti, aptarti reikalus, pasidalyti spauda 1892 metais. Krautuvės vedėjas pirmutinis buvo Josiukas. Jojo vardu oficialiai ir buvo krautuvė. Tai buvo pirmutinė lietuvio krautuvė Marijampolėje.
Taip mes pragyvenome ramiai iki 1896 metų. Viršininkas žandarų buvo ramus žmogus - vakmistras žandarų Fiodorovas. Kad ir ką nujautė, tylėjo, mane ir kitus pažino. Tuom laiku pakeitė žandarų viršininką, atsiuntė "dejatelnį" Vonsiackį. Prasidėjo pas karabelnikus ieškoti lietuviškų maldaknygių, kalendorių.
Kada keliai pabjurdavo pavasarį, rudenį, kontrabandininkai, knygnešiai naudodavosi plentais. Marijampolės pačtorius parveždavo iš Vilkaviškio ir mums lietuviškų knygų. Nekuris kontrabandistas Marcinkų Ožkasvilių, norėdamas užimti jojo vietą, apskundė žandarams tą pačtorių, kad jisai veža lietuviškas knygas. Darant kratą pas tą pačtorių rado laišką (iš Tifliso) nuo daktaro Prano Matulaičio, kuriame rašoma: "Dėkavoju už prisiųstas lietuviškas knygas. Duok labas dienas draugams "Sietyno": Jonui Čėsnai, Vitkauskui, Feliksui Bielskui, Juozui Bliūdžiui, Šlekiui ir kitiems". Daktaras Matulaitis žinojo apie "Sietyną": būdamas studentas, atostogų metu parvažiavęs į Marijampolę, mus suveidavo ir gaudavo lietuviškos literatūros. Tas pačtorius, tarnaudamas pačte, siųsdavo per pačtą (į Tiflisą) lietuviškos literatūros daktarui Matulaičiui.
Žandarai, per kratą pas pačtorių radę tokį laišką sujudo. Prasidėjo kratos, areštai, tardymai ir kalėjimas. Pas nekuriuos rado ir knygų. Tardant nurodė žandarams nuo ko gavo knygas. Pakliuvo ir sietyniečiai.
Aš sužinojau, kad per tardymus klausinėja Felikso Bielskaus, o mano vardas Vincas. Už kiek laiko ir pas mane ir kaimyną atvažiavo ant kratos trys vežimai - daugiau dešimts žmonių. Mane pasodino bute. Klausė vardo, pavardės, pasakiau Vincas Bielskus, pasižiūrėjo į mane, nieko nesakė. Krėtė ne tik gyvenamam name, bet ir kitose trobose, net šunų būdose. Nieko nerado. Da nebaigus kratą pas viršininką atvedė mano darbininką, kuris tą patį viršininką parsivežė. Viršininkas klausė manęs, kokiu būdu mano darbininkas juos parvežė. Aš paaiškinau, kad iš valsčiaus gavau pakvietimą prisiųsti padvadą dėl važiavimo načalstvos. Aš ir pasiunčiau. Tuomet viršininkas liepia toliau neieškoti, nes čia sužinojo, kad bus krata, jeigu buvo kas, pravalyta, nieko nerasim! Išvažiavo. Liepė, gavus pakvietimą, pribūti į kanceliariją žandarų.
Už kelių dienų gavau pakvietimą pribūti į žandarų kanceliariją. Mane kaltino, kad aš priguliu prie draugystės "Sietyno", platinu uždraustas lietuviškas knygas. Liepė sakyti teisybę, kitaip būsi sunkiai baudžiamas.
Aš išsigyniau, kad prie draugystės "Sietyno" nepriguliu, lietuviškų knygų neplatinu, gyvenu ūkyje ant kaimo. Toliau klausinėjo, apie daugybę žmonių, man pažįstamų ir nepažįstamų - tarpe kurių daktarą Pranį Matulaitį, ar aš su juomi nesusirašinėju, daktarą Grinių, daktarą Pavalkį.
Daktarą Pranį Matulaitį pažinau, kartu mokėmės gimnazijoj vienoj klasėj. Atostogoms parvažiuojant iš universiteto, suveidavom Marijampolėj. Kaip stojo daktaru, nesuveinu ir nesusirašinėju. Pas daktarus Grinių, Pavalkį kreipiuosi sveikatos reikalais.
Toliau klausinėjo apie narius "Sietyno": Joną Čėsną, Bliūdžių, Vincą Šlekį, Sirutį, Vitkauską, kuris tuomet buvo krautuvės vedėjas. Klausė apie kitus asmenis, kuriuos pažinau ir kurių nepažinau. Joną Čėsną, Bliūdžių, Šlekį, Vitkauską, Sirutį pažinau nuo gimnazijos laikų, būdamas Marijampolėj. Kaip kada suveinu, apie "Sietyną" nieko nežinau, lietuviškų knygų neturiu ir neplatinu. Šiuom reikalu aš nekaltas, gyvenu su motina ūkyje, kaime.
Viršininkas, pasitaręs su vakmistru, pareikalavo užstato tris tūkstančius (3000) rublių arba (kas) laidotų iš šalies savo turtu, kitaip būsi areštuotas. Dabar žinioje vakmistro, ieškok pinigų arba laidos turtu. Savo turtas nepriimamas.
Netoli Marijampolės gyveno mano giminė ūkininkas Petras Popiera, pažįstamas vakmistro. Radau aš jį mieste. Nuėjom kartu su vakmistru į kanceliariją, padavė aktą Popierai, kad laidoja savo turtą 3000 rublių, jeigu aš prasišalinu. Tokiu būdu nebuvau areštuotas (ko nesulauksiu savo gyvenime).
Apie Marijampolę ieškojimai, kratos vis ėjo. Buvo areštuoti Jonas Čėsna, Feliksas Vitkauskas, krautuvės pardavėjas, Bliūdžius, nusiųsti į Kalvarijos kalėjimą. Buvo girdėti, kad kratos, tardymai, areštai eina apie Vilkaviškį, Pilviškius, Kalvariją.
Vėliau paaiškėjo, kad knygnešys Kancleris nudavė pamaišymą proto, nesukalbamas. Iš Suvalkų kalėjimo buvo pasiųstas i Lomžą, tenai gydomas. Paskui išsiųstas. Iš Lomžos kalėjimo Kancleris buvo išsiųstas į Novogeorgevsko kalėjimą, kur ilgiau buvo gydomas. Tenai sutiko daktarą lietuvį, su jojo pagalba buvo pripažintas neišgydomas, etapu grąžintas į Kalvariją ir paleistas ant laisvės. Kiek pailsėjęs dirbo savo darbą. Kalėjimuose prabuvo porą metų.
1900 metais žandarų viršininką Vonsiackį iš Marijampolės perkėlė į Petrakovą. Tenai prasidėjo darbininkų judėjimas. Kaip girdėti, buvo nušautas tenai.
Naują Žandarą viršininką atkėlė jauną. Jau buvo apstoję kratos. Už kiek laiko suvėjau žandarų vakmistrą. Jisai man pranešė, kad mano byla (ir kitų) siunčiama per Varšuvą į Peterburgą per kanceliariją, generalgubernatoriaus sprendimui. Tuom laiku į Varšuvą važiavo Žmuidina Keturvalakių. Mes turėjom Varšuvoje pažįstamą iš mūs krašto, moteriškų rūbų siuvėją Stankevičių–Drinbį, kuris buvo siuvėjas generalgubernatoriaus rūmų. Jisai buvo pervažiavęs, žinojo apie "Sietyną" ir apie areštus. Aš jam parašiau, kad mano byla (ir kitų) dabar siunčiama į Peterburgą per kanceliariją generalgubernatoriaus. Turėdamas tenai pažintį, gauni iš mano bylos kaltinimo nuorašą, įduosi parvežti Žmuidinai. Parvažiuodamas Žmuidina parvežė mano kaltinimą (nuorašą), advokatas Civinskas pagal nuorašą parašė pasiteisinimą - skundą. Maniau pasiųsti "na Visočaišeje imia". Buvo parvažiavęs iš Peterburgo mano giminaitis (jisai tarnavo saugumo departamente) Natkevičius, apsiėmė pridėti prie bylos ir duoti eigą. Aš jam ir padaviau skundą.
Už kiek laiko gaunu pakvietimą iš kanceliarijos žandarų. Paduoda raštą iš departamento saugumo Peterburgo. Skundas mano gautas, paduotas išsiaiškinti, grąžinti su parašu Bielskaus. Vakmistras mane klausinėjo, kaip aš padaviau skundą. Pasakiau: "Na Visočaišeje imia", nes aš nekaltas, o mane kaltina. Jisai man sako: "Tu turi gerą pažįstamą Peterburge". Už kokio mėnesio kviečia mane į kanceliariją, naujai apklausinėja apie „Sietyną", jojo narius, platinimą lietuviškų knygų, Feliksą Bielskų ir kitus asmenis. Aš vėl išsigyniau, kad "Sietyno" ir jojo narių nežinau, knygų neplatinau ir šiame reikale nekaltas. Klausinėjo švelniai, nesikabinėjo, kaip sakiau, taip ir parašė. Pasirašiau.
Kaip mane apklausinėjo antrą kartą pagal paduotą skundą 1902 m., administraciniu būdu buvo išspręsta byla sietiniečių ir kitų asmenų už lietuviškas knygas. Mano tuom laiku buvo išimta iš bendros bylos dėl naujo apklausinėjimo pagal paduotą mano skundą. Administratyviniai buvo nubausti: Jonas Čėsna, Juozas Bliūdžius, Vincas Šlekys, Sirutis, Miežlaiškis keturiems metams į poseleniją [tremtį], į Sibirą. Feliksas Vitkauskas, Petras Šmulkštys, Stasys Natkevičius, Jonas Matulevičius ir kiti į Viatkos rėdybą trims metams i poseleniją. Juozas Rimša, Kudirka - į Odesą trims metams į poseleniją, kiti po policijos priežiūra vietoje du tris metus; kiti visai pateisinti. Aš likau šalyje, nes tardymas neužbaigtas, padavus skundą, tardymas naujai buvo pradėtas.
Po sprendimo "Sietyno" bylos mane porą kartų da viršininkas apklausinėjo ir visai man nepažįstamus asmenis rusus, tardė švelniai. Vakmistras prikišdavo; kad "tu turi gerus pečius Peterburge". Baigiantis karui su japonais 1903-1904 metais, buvo grąžinta lietuviams spauda lotyniškomis raidėmis, amnestija visiems nusikaltėliams už platinimą ir gabenimą iš užsienio lietuviškų knygų ir laikraščių. Paleido iš kalėjimo ir ištrėmimo sietiniečius ir kitus asmenis. Tokiu būdu ir mano byla nustojo veikus.
Nuo lenkmečio 1863 metų iki japonų karui 1904 m. buvo uždrausta lietuvių spauda, knygos, laikraščiai buvo spausdinamos užsieny, daugiausia Tilžėje, slaptu būdu gabenamos ir platinamos. Per tuos keturiasdešimt metų neturinti laisvos spaudos lietuvių tauta daug nustojo Švietimo, kultūros, ekonomikos srity. Mūsų tautos patriotai nenuleido rankų, nebijodami kalėjimo, ištrėmimo dirbo tautišką darbą. Taip daktaras Basanavičius, Tautos Patriarchas, daktaras Kudirka ir kiti Tilžėje 1883 m. atspausdino tautišką periodišką laikraštį "Aušra". Prasidėjo jo aktyvus darbas patriotiškų, tautiškų ir kitokios pakraipos spausdintų raštų Tilžėje slaptas gabenimas per sieną knygnešiais ir platinimas po visą Lietuvą.
Nepajėgdama caro valdžia sustabdyti lietuvių patriotų tautiško judėjimo, priversta buvo grąžinti lietuviams uždraustą spaudą, amnestuoti nusikaltėlius šioje srityje. Bet kas atpildys tautai už tą priespaudą ir vargus?
1950 m. sausio 15 d.
Tomsko oblast, Parbigo rajonas, Parbi
