Juozas Kalėda

Knygnešys

Straipsnį parengė - Vaida Masaitienė

Juozas Kalėda knygnešiavo septynerius metus. Iš Karaliaučiaus pargabentas knygas ir leidinius slapstydavo savo namuose, vėliau juos gabendavo į paskyrimo vietą. Nuo 1900 m. bendradarbiavo su būsimuoju Lietuvos prezidentu Kaziu Griniumi, Juozu Kancleriu, Juozu Navicku ir kt. į Lietuvą gabendavo jų spaudą iš Tilžės.

Likimas J. Kalėdai nepagailėjo gyvenimo išbandymų: Pirmojo pasaulinio karo metu neteko rankos, vėliau ir šeimos, 1941 m. vokiečiams bombarduojant Marijampolę neteko savo trobos. Knygnešys nuolatos buvo persekiojamas nelaimių, tačiau net ir sunkiomis valandomis mokėjo džiaugtis gyvenimu ir iš aplinkos pasiimti tik tai kas geriausia.

Faktai

Gimė	1876-01-01
Gimė	Kumelionių k., Marijampolės apskr.
Mirė	1947-01-01
Mirė	Marijampolės m.
Kapavietė	Marijampolės senosios kapinės
Motina	Elzė Kalėdienė
Tėvas	Vincas Kalėda
Vaikai	Birutė, Vytautas

Vietoj mokslo į Prūsiją

J. Kalėda gimė apie 1876–1877 m. (tiksli data nežinoma) tėvų Elzės ir Vinco Kalėdų, buvusių baudžiauninkų šeimoje. Po baudžiavos panaikinimo tėvai Kumelionyse gavo 5 margus žemės (1 margas lygus 0.71 ha), čia užaugino du vaikus: Juozą ir Mariją. Vaikystėje J. Kalėda niekur nesimokė (tokią privilegiją turėjo tik turtingų žemvaldžių vaikai), tačiau dar ankstyvoje jaunystėje apie 1898 m., draugų paskatintas, iš Prūsijos į Lietuvą pradėjo gabenti lietuvišką spaudą. J. Kalėda į Karaliaučių eidavo dažnai, o pargabenęs nešulį su knygomis ir laikraščiais, kol perduodavo į paskyrimo vietą, dažnai namuose visur išslapstydavo, kad kratos metu žandarai jų nesurastų. Esant reikalui pargabendavo net ir ginklų. Knygnešystės laikais bendradarbiavo su Kaziu Griniumi, Juozu Kancleriu, Juozu Navicku ir Andriumi Verbyla – nuo 1900 m. gabendavo jų spaudinius iš Tilžės.

1905 m. Kalvarijos kalėjime

1905 m. J. Kalėda dalyvavo revoliucijoje dėl kurios buvo areštuotas. Remiantis dukros Birutės Kalėdaitės-Kundrotienės atsiminimais galima spėti, jog J. Kalėda Kalvarijos kalėjime praleido vos keletą mėnesių, tačiau per šį trumpą laiką susidūrė su Vincu Mickevičiumi-Kapsuku ir Zigmantu Antanu Aleksa-Angariečiu. J. Kalėdos dukra Birutė mano, jog šiame kalėjime nebuvo griežto rėžimo: Kapsukas su Angariečiu kalinius visiškai laisvai politiškai šviesdavo ir nemokančius mokydavo skaityti bei rašyti.

Toli nuo Lietuvos

1905 m. J. Kalėda stojo prieš teismą, kurio metu iš kalėjimo buvo paleistas už užstatą. Jaunasis knygnešys puikiai pažinojo kelią į Prūsiją, tad nieko nelaukęs iš karto patraukė link Lietuvos ir Karaliaučiaus sienos, kirtus ją, atsivėrė puiki galimybė bėgti į Vakarus. Neilgai trukus J. Kalėda atsidūrė Amerikoje, Serentone (toks miesto pavadinimas įvardinamas B. Kalėdaitės-Kundrotienės prisiminimuose) ir įsidarbino anglių kasykloje. 1907 m. pasikvietė žmoną su dukra Birute į Ameriką. Kalėdų šeima už Atlanto pragyveno 6 metus, mat 1913 m. grįžti namo privertė tėvo Vinco liga. Visgi J. Kalėdos dukra Birutė prisimena, kad 1913 m. į Lietuvą sugrįžo nebe trise, bet keturiese – Amerikoje šeima sulaukė pagausėjimo: gimė Birutės brolis.

Geresnio gyvenimo paieškos atnešė tik bėdos

Darbas Amerikoje, anglių kasyklose – vienas sunkiausių, pavojingiausių ir reikalaujančių didelės ištvermės bei fizinių jėgų. Anglių kasimas giliose šachtose virsdavo nelaimėmis, kai kurie darbininkai neišsikapanodavo gyvi, kitiems prasidėdavo įvairios vidaus organų ligos, tretieji stipriai susižalodavo. Panaši situacija susiklostė J. Kalėdai. Į Lietuvą 1913 m. buvęs knygnešys grįžo gyvas ir sveikas. Visgi medicina tuo metu dar nebuvo taip stipriai pažengusi. Galbūt J. Kalėda jautė skausmą, maudimą, sunkiai valdė ranką, tačiau nematydamas atviros žaizdos nematė būtinybės kreiptis į gydytoją (tikriausiai net ir jis nebūtų diagnozavęs konkrečios ligos). Visgi 1916 m., praėjus trims metams po sugrįžtuvių, J. Kalėdos kairėje rankoje, virš alkūnės, atsivėrė žaizda: „Vokiečių gydytojas konstatuoja kairės rankos kaulo gedimą“ (B.Kalėdaitės-Kundrotienės ir A.Teiberienės atsiminimai apie knygnešį [segtuvas] 1990). Reziume – geresnio gyvenimo paieškos Amerikoje apvertė J. Kalėdos gyvenimą aukštyn kojom: operacijos metus J. Kalėdai amputuota ranka nuo peties: „Tėvas lieka invalidas“ (B.Kalėdaitės-Kundrotienės ir A.Teiberienės atsiminimai apie knygnešį [segtuvas] 1990).

Vaikų auklėjimu ir švietimu rūpinosi pats

Pirmojo pasaulinio karo metu J. Kalėda pats savo vaikus mokė skaityti ir rašyti. Vyriausioji dukra Birutė 1916 m. įstojo į vokiečių įsteigtą Marijampolės pradžios mokyklos antrą skyrių (antrą klasę). 1918 m. išlaikė stojamuosius egzaminus į Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją: „kurią 1926 m. baigiau. Kaip biednioko vaikai, buvome atleidžiami nuo mokesčio už mokslą“ (B. Kalėdaitės-Kundrotienės ir A. Teiberienės atsiminimai apie knygnešį [segtuvas] 1990). J. Kalėdos sūnus Vytautas baigęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją iš karto išvyko į Ameriką.

Du nepriklausomybės dešimtmečiai

Tarpukariu J. Kalėda gaudavo 30 LT knygnešio pensiją (nors jo dukra prisiminimuose įvardina šiek tiek didesnę sumą – 50 LT). Gyveno jis vargingai netoli Marijampolės, Kumelionių k., tačiau net neturėdamas didelių turtų užaugino netoliese gyvenančių draugų dukrą Aldoną: „Kartą J. Kalėda atvažiavęs pas Aldonos tėvus, į namus, prašė jos tėvo, kad jam duotų auginti Aldutę, nes J. Kalėdai bus linksmiau gyventi, o ir jiems patiems bus lengviau auginti kitus vaikus (be Aldutės augo dar penki vaikai)“ (B. Kalėdaitės-Kundrotienės ir A. Teiberienės atsiminimai apie knygnešį [segtuvas] 1990). J. Kalėdos globotinė prisimena, kad knygnešys nors ir be vienos rankos, tačiau labai mėgo drožinėti įvairius daiktus iš medžio, net sugebėdavo pagaminti klumpes.

Karo atneštos nelaimės

Iš gražių ir šiltų Aldonos prisiminimų galima susidaryti nuomonę, kad J. Kalėda buvo paprastas žmogus, nors ir gyveno vargingai, bet mokėjo džiaugtis paprastu gyvenimu, turėjo savas vertybes ir sugebėjo pasiimti iš aplinkos tik tai kas gera. Visgi šią idilę sugriovė Antrasis pasaulinis karas. 1941 m. vokiečiams bombarduojant Marijampolę, į jo trobesius pataikė sviedinys ir visus namus sudegino iki pamatų. J. Kalėda ir vėl sulaukė likimo išbandymo, kuris jam tapo lemtingas: liko be pastogės ir buvo priverstas glaustis pas kaimynus. Tie laikai visiems buvo sunkūs, tačiau iškęstas nepriteklius, invalidumas ir gyvenamosios vietos netektis jį palaužė. 1947 m. susirgęs plaučių uždegimu mirė. Knygnešys buvo palaidotas Marijampolės senosiose kapinėse. Čia jo palaikai ilsisi iki šiol.

Istorija iš knygnešystės laikų

„Vieną kartą J. Kalėda su kitais knygnešiais grįžo iš Prūsų. Sutemo, užėjo naktis. Tolumoje pamatė „žiburėlį“. Priėję arti pamatė namą, pro kurio langą švietė spingsulė. Pasibeldė, duris atidarė močiutė. Paprašę nakvynės sužinojo, kad šiuose namuose niekas nenakvoja, nes juose paskutiniu metu pradėjo vaidentis. Knygnešių toks „pavojus“ neišgąsdino ir liko nakvoti. Po pusiaunakčio jie išgirdo lyg kokį „dudenimą“, krabždesį. Tyliai pasitarę, knygnešiai (jie buvo trys) užlipo ant aukšto ir pamatė: du vyrai pririšę plytą ant virvės, nuleidę ją mat ant stogo iš viršaus tampė virvę ir tokiu būdu gąsdino močiutę. Knygnešiai sugavo „vaidentojus“ ir užsitarnavo močiutės prielankumą“ (B.Kalėdaitės-Kundrotienės ir A.Teiberienės atsiminimai apie knygnešį [segtuvas] 1990).

Portalą ruošiamasi atnaujinti. Šiuo metu galimi trikdžiai.

Kalba

Teminiai rinkiniai

Pagrindinis meniu

Veidaknygė

Juozas Kalėda

Knygnešys

Faktai

Vietoj mokslo į Prūsiją

1905 m. Kalvarijos kalėjime

Toli nuo Lietuvos

Geresnio gyvenimo paieškos atnešė tik bėdos

Vaikų auklėjimu ir švietimu rūpinosi pats

Du nepriklausomybės dešimtmečiai

Karo atneštos nelaimės

Istorija iš knygnešystės laikų

Istorija iš knygnešystės laikų

Kalėda Juozas