Joana Pavalkytė-Griniuvienė

Joana Domininka Pavalkytė-Griniuvienė (1865-08-18, Šikšnių dvaras, Kybartų valšč., Vilkaviškio apskr. – 1918-10-08, Kislovodskas, Rusija) – knygnešė, visuomeninė ir politinė veikėja.

Joana Griniuvienė augo Šikšniuose, dvarų administratoriaus ir Lukšių vaito dukros šeimoje. Mirus tėvui su motina persikraustė į Marijampolę, pasimokiusi namuose pradėjo lankyti privačią, katalikišką P. Prokopavičienės mergaičių progimnaziją. Baigusi mokslus savo pastangomis ruošėsi egzaminams į Marijampolės gimnaziją pradžios mokyklos mokytojos laipsniui gauti.

Mokytojos pažymėjimo J. Pavalkytė negavo, nes carinei valdžiai Pavalkiai pasirodė nepatikimi – brolis Bronislovas už dalyvavimą studentų riaušėse buvo pašalintas iš Varšuvos universiteto. Po šios nesėkmės J. Pavalkytė nepasidavė ir išvyko į Peterburgą gyventi savarankiškai, pasisemti patirties ir pamatyti gyvenimą darbininkės akimis. Grįžusi į Marijampolę dirbo plentų inžinieriaus Žilinsko kanceliarijoje, vėliau savarankiškai atidarė skalbyklą, tokiu būdu papiktindama Marijampolės šlėktas: aukštuomenė laikė tokią veiklą nederama bajoraitei Joanai. Svarbu pabrėžti, kad J. Pavalkytė nors ir buvo lietuvė, tačiau jos šeima nuolatos gyveno lenkų kultūros įtakoje, kalbėjo lenkiškai (bet mokėjo ir lietuviškai), mokykloje taip pat mokėsi lenkų kalbos. 

Pažintis su Kaziu Griniumi paskatino J. Pavalkytę pasirinkti savo tautinę tapatybę ir galutinai nuspręsti – ji yra lenkė ar lietuvė. 1896 m. susituokusi su K. Griniumi, J. Pavalkytė-Griniuvienė įsiliejo į lietuviškos kultūros puoselėjimą, tautinio identiteto skatinimą. Jau nuo pirmųjų vedybinių mėnesių pradėjo nešti savo vyro rankraščius iš Kybartų į Eitkūnus, o atgal į Lietuvą gabeno draudžiamą spaudą. Griniams persikėlus į Naumiestį, Joanos darbas tapo nuolatinis: iš Naumiesčio į Širvintą gabendavo „Varpą“ ir „Ūkininką“, kartą su vyru per sieną slapta vežė studentą, kuris vengdamas caro represijų bėgo į užsienį. Dažnai spaudą J. Griniuvienė gabendavo į Vilnių ir kitus miestus, todėl jaunai merginai reikėjo išmanyti begalę subtilybių, reikėjo būti vikriai ir gudriai norint išsisukti ir nepakliūti į žandarų akiratį. Naumiestyje J. Griniuvienė organizavo lietuviškumo akcijas, pavyzdžiui tuometiniai žmonės ant kaklo nešiodavo lenkiškus „škaplierius“, pastebėjusi šią ydą, J. Griniuvienė „škaplierių“ užrašus išvertė į lietuvių kalbą ir organizavo jų spausdinimą bei platinimą lietuvių katalikų tarpe. Gyvendami Pilviškiuose Griniai neapleido savo veiklos: remdavo „Varpą“, skatindavo lietuviškumą gyventojų tarpe, surinko didelę austų lietuviškų rūbų kolekciją (didžiąją dalį sudarė prijuostės), dalis jų buvo eksponuojami Paryžiuje.

1905 m. nutraukęs studijas Peterburge P. Grigaitis kartu su J. Griniuviene jos namuose pradėjo režisuoti pirmą lietuvišką spektaklį Užnemunėje – „Amerika pirtyje“. J. Griniuvienė buvo pagrindinė šio spektaklio organizatorė: ieškojo aktorių, organizavo choro repeticijas. K. Grinius pasirūpino visais leidimais, patalpomis ir jų įrengimu. Gegužės mėnesį J. Griniuvienė ir P. Grigaitis ištisas dienas leisdavo repeticijose, visą laisvą laiką paskirdavo scenos ir salės dekoracijoms. Galiausiai 1905-05-28 įvyko ilgai lauktas ir planuotas lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“. Vakaras buvo vykęs, susirinkusi milžiniška minia kartu su choru giedojo lietuviškas dainas, audringai plojo ir džiaugėsi lietuviškomis eilėmis. Šį vakarą bene pirmą kartą Lietuvoje buvo sugiedota V. Kudirkos „Tautiška giesmė“.

J. Pavalkytė-Griniuvienė nuo 1897 m. buvo viena pirmųjų moterų prisijungusi į Lietuvos socialdemokratų partiją, 1905–1907 m. buvo aktyvi revoliucinių įvykių narė, LSDP Suvalkų krašto organizacijos vadovė, 1906–1908 m. buvo aktyvi Kankinių kasos veikėja. 1907 m. ir 1908 m. už anticarinę veiklą buvo kalinama Kalvarijos ir Marijampolės kalėjimuose. Visų J. Pavalkytės-Griniuvienės nuopelnų neįmanoma išvardyti: buvo ne tik tautinio atgimimo dalyvė, ji nuolatos globodavo neturtingus, padėdavo Marijampolės gimnazistams, nuoširdžiai jais rūpinosi, daug laiko skyrė kalėjimuose uždarytiems draugams ir bendraminčiams, 1905 m. per ją keliavo ginklai revoliucionieriams. Visą savo gyvenimą J. Griniuvienė skyrė tautiniam atgimimui. Koją pakišo Pirmasis pasaulinis karas. 1915 m. Griniai persikėlė į Kislovodską, čia dirbo ir užsiėmė visuomenine veikla. 1918-10-08 plėšikaujantys rusų kariai užėję į K. Griniaus šeimos namus nušovė Joaną ir sunkiai sužeidė dukrą Gražiną, kuri po kelių savaičių taip pat mirė – tai tipiška karo kasdienybė, tokiomis aplinkybėmis per Didįjį karą mirė tūkstančiai žmonių, tačiau šio įvykio metu Lietuva parardo vieną iškiliausių tautinio atgimimo dalyvių.

J. Pavalkytė-Griniuvienė kartu su dukra Gražina buvo palaidotos Kislodovodsko stačiatikių kapinėse, nes katalikų bažnyčios klebonas dėl J. Pavalkytės-Griniuvienės gyvenimo veiklos atsisakė ją laidoti katalikų kapinėse, nes anot jo ji nepalaikė ryšių su bažnyčia. Apie tai rašė A. Garmus 1926 m.: „pasilieka nužudyta tarp tolimų Kaukazo kalnų – nepamačiusi Lietuvos, laisvos Lietuvos, už kurią jos vyras ir ji pati padėjo tiek daug darbo, pašventė visą savo gyvenimą. Lai negyva pamato šiandien laisvą Lietuvą, o tolimoj Kaukazo šaly lai būna jai sykiu su dukrele lengva žemelė. Lai būna amžina atmintis!“. J. Pavalkytės-Griniuvienės ir jos dukros Gražinos kapas neišliko, šiuo metu toje vietoje stovi Kislovodsko avalynės fabrikas. Kapinės buvo panaikintos 1950 m.