Jonas Jablonskis (Rygiškių Jonas) (1986-12-30, Šakių r. Kubilėlių k. – 1930-02-23, Kauno m.) kalbininkas, norminęs literatūrinę lietuvių kalbą. Visuomenėje įvardijamas, kaip lietuvių kalbos tėvas, jo darbai ypač reikšmingi lietuvių literatūrinei kalbai.
J. Jablonskis 1872–1881 m. mokėsi Marijampolės (Rygiškių Jono) gimnazijoje, vėliau įstojo į Maskvos universiteto Istorijos ir filosofijos fakultetą, tačiau 1885 m. jį pabaigęs sugrįžo į Lietuvą. Pirmojo pasaulinio karo metais J. Jablonskis gyveno Veliže, vėliau Voroneže, čia jis mokė lietuvių ir lotynų kalbų įsteigtose lietuvių gimnazijose. 1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę vėl grįžo į Lietuvą ir dirbo vertėju, redaktoriumi, mokytoju. Be tiesioginių mokytojo (vėliau profesoriaus) pareigų rūpinosi visais gimtosios kalbos praktiniais reikalais: rengė lietuvių kalbos mokytojus, rūpinosi lietuviškų knygų rengimu, leidimu ir t. t. J. Jablonskio išleistas vadovėlis „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1911 m.) ir studija „Linksniai ir prielinksniai“ (1928 m.) padėjo bendrinės kalbos sintaksės mokslo pagrindus.
Rygiškių Jono vardu Marijampolėje pavadinta gimnazija, o Jono Jablonskio vardu – gatvė.