Nijolė Linionienė (Treinytė)

Kiekvieną dieną, rašant laikraščiui apie kokią nors kitą kūrybą, net galvoti nebėra jėgų. Jas atkuria knygos – visą gyvenimą, kiek save suvokiu; gamta plačiąja prasme, muzika ir kitos tikro meno apraiškos. „Pakrauna“ ne tik klasika, bet ir modernūs kūriniai – kai atliekama gyvai, kai įdedama širdies. Rašant (tarkime, recenziją apie poezijos knygą ar parodą) labai svarbu, kiek autorius savęs atidavęs.
Rašiau ir į kultūrinius leidinius apie Marijampolės kūrėjus (tautodailininkus ir fotografus, profesionalius dailininkus ir Lietuvai svarbias asmenybes – kraštiečius), gilumines kultūros apraiškas. Teko rašyti nemažai tekstų katalogams, daugybę parodų pristatymų, padėti kultūros žmonėms rengiant programas. Gaila, kad daug gerų idėjų ir konkrečių darbų daug kam keičiantis buvo numarinta: keli festivaliai, vykę ne vienerius metus, šimtus žmonių sutraukusios šventės, kūrybiški klubai...
Publikacijų (pelniusių apdovanojimus taip pat) nerinkau. Kažkada „Suvalkietyje“ užgimę „Šeštadienio etiudai“ nenuėjo užmarštin Romo Linionio dėka. Dalelė (iš kelių šimtų) išspausdinta 2008 m. išėjusioje knygoje kartu su Romo Linionio nuotraukomis, taip pat jo fotografijų albume „Mano miestas prie Šešupės“. 2015-aisiais labai mažu tiražu išėjo jaunystės poezijos knyga „Kad neskaudėtų nevaikštomiems takams...“ su fotografijomis – tai labiau asmeniškas leidinys.
Esu redagavusi keletą knygų (apie teatrų istoriją, eilėraščių), padėkų bei apdovanojimų neskaičiavau: žurnalistui geriausia padėka - skaitytojo žodis.