Vytauto Didžiojo parkas – vienas seniausių kraštovaizdžių miesto centre, prieškariu buvęs mėgstamiausia marijampoliečių laisvalaikio susibūrimo vieta.

Parko kūrimosi istorija prasideda XIX a. antroje pusėje, kuomet po didžiulio gaisro 1869 m. buvo parengtas miesto reguliavimo projektas: miesto teritorija padidinta 40 margų (28,4 ha), o pietiniame miesto pakraštyje suplanuotas įrengti didžiulis parkas, kuris buvo įkurtas drėgnoje pelkėtoje vietoje, per kurią tekėjo Javonio upelis. 1810–1812 m. šioje teritorijoje tyvuliavo tvenkinys: „Senovėj, sako, toj vietoj buvusi neišlipama pelkė, kur visokius šlamštus ir pastipusius gyvulius versdavo. Buvęs kažkoks rusų valdininkas ir toj pelkėj sumanęs užveisti sodną. Visą amžių to sodno labui dirbęs. Ir štai dabar kokį sodną marijampoliečiai turi. Bet to sodininko vardo nė pavardės niekas nemini.“ – tokia sodo įkūrimo versija pateikiama 1930 m. „Lietuvos žiniose“. Visgi, apie 1875–1890 m. klasicizmo stiliumi sukurtas, geometriškai išplanuotas ir taisyklingai apželdintas Marijampolės miesto parkas.

XX a. trečiajame dešimtmetyje parkas buvo sutvarkytas, aptvertas. 1935 m. skulptorius Petras Rimša suprojektavo ir pastatė tiltelį per Javonio upelį, kuris parke išstovėjo 45 metus. Tačiau 1980 m. statant paminklą V. Mickevičiui-Kapsukui (skulptorius Julius Narušis) tiltelis buvo nugriautas, o Javonio upelio vanduo paslėptas požeminiuose vamzdžiuose. Paminklas Kapsukui 1990 m. buvo nugriautas, bet Javonio upelis taip ir liko požemiuose. 2012 m. atlikus pilną parko rekonstrukciją keliasdešimties metrų upelio ruožas parko teritorijoje iškeltas į paviršių ir pastatytas naujas tiltelis.

Dabar parke yra Vytauto Didžiojo ir Tauro apygardos partizanų atminimo paminklų bei Kančių koplytėlės. 2010-05-22 atidengtas skulptoriaus Juliaus Narušio sukurtas paminklas Vytautui Didžiajam. 2012 m. baigti parko rekonstrukcijos darbai, kurių metu iškirsti menkaverčiai medžiai, įrengti takai, apšvietimas, atrakcionai vaikams, fontanas ir kt.