Paminklas knygnešio, visuomenės veikėjo Vinco Bielskaus ir kunigo, Lietuvos Prezidento kanceliarijos viršininko Pijaus Bielskaus gimtosios sodybos vietoje

1998-10-25 knygnešio, visuomenės veikėjo Vinco Bielskaus ir kunigo, Lietuvos Prezidento kanceliarijos viršininko Pijaus Bielskaus gimtosios sodybos vietoje atidengtas iš lauko akmenų sumūrytas kuklus, bet labai prasmingas paminklas. Ant jo pritvirtinta atminimo lenta byloja, kad Balsupiuose, Bielskų sodyboje buvo paslėptas Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės aktas. Šis paprastas užrašas slepia neeilinę istoriją, kuri mūsų dienomis virto legenda, paženklinta Bielskų šeimos bei visos lietuvių tautos netektimis bei praradimais.

Paminklo statybą organizavo Marijampolės rajono savivaldybė. Iškilmėse dalyvavo Marijampolės miesto ir rajono vadovai, paminklo statybos organizatoriai ir rėmėjai, Sūduvos knygnešių palikuonys. Paminklą pašventino Vilkaviškio katedros klebonas Vytautas Gustaitis. Prisiminimais dalinosi Zuzana Bielskutė-Rutkauskienė ir KTU doc. Vytautas Rėklaitis.

„Tautos ir valstybės relikvija nerasta, tačiau labai gerai, kad liko graži legenda“ (prof. Antanas Tyla)
Istorija prasideda Raudonajai armijai įžengus į Lietuvą. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos prezidento kanceliarijos viršininkas Pijus Bielskus, paėmęs iš seifo Lietuvos Nepriklausomybės akto dublikatą, atvyksta į Balsupius pas brolį Vincą Bielskų ir jie abu šį dokumentą paslepia sodyboje, „rūsyje po kaminu“. Nors, kaip teigia istorikai, „iki šiol nerasta argumentuotų duomenų, kad Vasario 16-osios akto antrasis dublikatas buvo saugomas Prezidento kanceliarijoje, o tuo labiau, kad P. Bielskus jį paėmė ir tikrai paslėpė šioje vietoje“.(1)
1941 m. birželį Vincas Bielskius su šeima buvo ištremtas. Bielskų sodyboje apsigyveno svetimi. Tremties išvengęs Pijus Pielskus, liudininkų teigimu, keletą kartų bandė patekti į gimtuosius namus, tačiau, tuo metu ten gyvenę žmonės, jo neįsileido. Apie 1970 m. sodyba buvo visiškai nugriauta, teritorija išstumdyta vykdant melioraciją. Neliko jokių sodybos pastatų žymių.
Prieš pat mirtį šią paslaptį Vincas Bielskus patikėjo dukrai Zuzanai Bielskutei-Rutkauskienei. „Kartą jis pasikvietė mane ir pasakė, kad tėviškėje rūsyje yra paslėpti labai svarbūs Lietuvai dokumentai. Liepė tylėti, kol dar ne laikas, bet ir nepamiršti. Nepamiršau, bet ir tylėti reikėjo tiek ilgai!“ Tuo tarpu P. Bielskus apie tai papasakojo savo giminaičiui Kaziui Rėklaičiui, pastarasis šią paslaptį patikėjo savo sūnui. Visi, kam buvo patikėta ši paslaptis, neabejojo, kad sodyboje paslėptas Vasario 16-osios aktas.
Prasidėjus atgimimui, šią paslaptį žinojo du žmonės: Mykolo Žilinsko paveikslų galerijos darbuotoja Zuzana Bielskutė -Rutkauskienė ir KPI dėstytojas Vytautas Rėklaitis. 1989 m. Vinco Bielskaus ir Kazio Rėklaičio giminaičiai kartu su Sąjūdžio aktyvistais organizavo Akto paieškas.
„Balsupiuose Vytautas Rėklaitis pasirodė 1989-ųjų liepą. Drauge atvažiavo KPI darbuotojai Kęstutis Pocius, Rytis Indrašius, Vytautas Muraška, Eimutis Karčiauskas bei jaunieji Rėklaičiai - Kęstutis ir Vilgaudas. Šiek tiek pavėlavęs prie jų prisijungė Z. Rutkauskienės anūkas Vytautas Janulionis.
Kolūkio vadovybė geranoriškai sutiko ieškotojus, davė jiems traktorių. Daug negaišuodama grupė patraukė į laukus, kuriuose tarp pelkės, vietinių vadinamos Galubaliu, ir trumputės Juodupės kadaise kabinosi kalnelin Bielskų vienkiemis.<....>
Darbuodamiesi kastuvais ir traktoriumi, vyrai pirmiausiai aptiko mažąjį rūsį, „sklepuką“, vietine tarme. Jo sienų tebuvo menki likučiai, nesiekiantys žmogaus kelių. Iki pietų " sklepukas "buvo išvalytas ir ištirtas. Jokio dokumento žymių jame nebuvo aptikta. Po pietų traktorininką pakeitė ekskavatorininkas, vėliau, rizikuodamas užsitraukti giminės rūstį, grįžo ir traktorininkas. Darbas paspartėjo. Po valandos kitos buvo atkasti ir didžiojo rūsio pamatai, teisingiau - jų žymės. Pasiekę ir išvalę betonines rūsio grindis, vyrai nustatė minėtos krosnies bei kamino vietą. Šitą plotą kastuvais perkasė iki nejudintos žemės. Deja, to, ko ieškojo, nerado nė čia.“ (7)
2000-05-11 Lietuvos archyvų departamento generalinis direktorius, norėdamas patikrinti šią versiją, Vidas Grigoraitis dar kartą organizavo šios vietos kasinėjimus. Vykdant darbus buvo surasta sodybos pamatai, atkasti rūsiai, lokalizuotos krosnių vietos. Tačiau Akto surasti ir vėl nepavyko...

Vincas Bielskus (1871-09-07 Balsupių k., Šunskų vlsč., Marijampolės apskr. – 1958- 02-11 Parbig, Tomsko sr., Rusija; 1990-07-08 palaikai perlaidoti Balsupiuose) - knygnešys, Lietuvos visuomenės veikėjas. Mokėsi Keturvalakių pradžios mokykloje, Suvalkų ir Marijampolės gimnazijose, tačiau, tėvui mirus, liko ūkininkauti gimtinėje. Savo ūkyje slėpė iš Mažosios Lietuvos atgabentą draudžiamąją lietuvišką spaudą, ją paskirstydavo ir išgabendavo kitiems knygnešiams. Buvo vienas iš „Sietyno“ draugijos steigėjų, išrinktas iždininku. Buvo vienos pirmųjų Lietuvoje ūkininkų draugijos „Žagrė“ steigėjų. Nuo 1901 m. priklausė knygnešių „Artojų“ draugijai. Kurto slapyvardžiu rašė daug korespondencijų į spaudą. 1917 m. Vincas Bielskus dalyvavo Lietuvos tarybos rinkimuose. Atsikuriant Lietuvos Nepriklausomybei, išrinktas Marijampolės apskrities vykdomojo komiteto iždininku ir komiteto įgaliotiniu perimti turtui iš vokiečių. 1918-1929 m. buvo Marijampolės tarybos narys, vėliau Marijampolės žemės ūkio tarybos ir valdybos pirmininkas. 1941 m. birželio 14 d. sovietinės valdžios ištremtas į Sibirą.
Pijus Bielskus (1880-01-11 Balsupių k., Šunskų vlsč., Marijampolės apskr. – 1958-07-16 Kaune. Palaidotas Panemunės kapinėse) - kunigas, filosofijos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos Prezidento kanceliarijos viršininkas. Mokėsi Keturvalakių pradinėje mokykloje, Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje. Studijavo Šveicarijos Fribūro ir Belgijos Leuveno universitetuose ir įgijo filosofijos daktaro laipsnį. 1910 m. – profesorius Seinų kunigų seminarijoje, Pirmojo pasaulinio karo metu vadovavo į Tambovą perkeltai Marijampolės „Žiburio“ mergaičių gimnazijai. 1919-06-16 atstovavo Lietuvai Taikos konferencijoje Paryžiuje. 1920 m. paskirtas Užsienio reikalų ministerijos patarėju. Nuo 1921 m. - Respublikos Prezidento kanceliarijos viršininkas, nuo 1930 m. - Lietuvos ordinų kancleris. Buvo vienas iš Ateitininkų federacijos vadovų. Sovietiniais metais dirbo įvairius darbus, paskutinės pareigos – sodininkas Kauno J. A. Domaševičiaus tuberkuliozės sanatorijoje.