Rašytiniuose šaltiniuose Patašinės kaimas iškyla gana vėlai, tik 19 amžiuje, kada žemė į rytus nuo Marijampolės imta dalinti ūkininkams. Tuomet suformuota stačiakampė kelių gatvių sistema, prie jų formuojant naujus ūkius. 1923 metų žemėlapyje matome gatvių sistemą ir 40 ūkių. Šaltiniuose nurodyta, kad tuo metu Patašinėje gyveno 286 gyventojai.
Iš kur kilo Patašinės kaimo pavadinimas galime tik spėlioti. Pro Patašinę teka keli nedideli upeliai. Vandenvardžių žemėlapiuose minimi Laikštė, Kičupelis, Valčiuva, Juodupė, Nausupė. Tačiau pro patį gyvenvietės centrą teka dar vienas neįvardintas upelis (tiesa, neilgas ir dabar keliose vietose į melioracijos įrenginius įspraustas). Koks galėjo būti jo pavadinimas, dabar jau niekas nežino ir neprisimena nė seniausi gyventojai.
Pažiūrėkime į kitų gyvenviečių, esančių prie upių ar upelių pavadinimus. Padovinys – prie Dovinės, Panausupys – prie Nausupės, Pašlavantys – perie Šlavantos, Pajiesys – perie Jiesios, Panevėžys – prie Nevėžio, Pasvalys – prie Svalios, Panemunė – prie Nemuno ir t. t.
Taigi remiantis pavyzdžiais nesunkiai padarome išvadą: Patašinė – prie Tošinės. Matyt taip ir buvo vadinamas minėtas upelis, kuris įteka į Kičupelį, tada į Laikštę ir į Šešupę.
Vietovė buvusi labai pelkėta, tą rodo tankus upelių tinklas. Galimai Tošinės upelio apylinkėse augo daug beržų, kurių tošį (žievę) žmonės naudojo savo reikmėms. Žinome, kad didelės Sūduvos krašto girios buvo ne tik vietinių gyventojų gyvenimo vieta, miško gėrybės: degutas, vaškas, medus, mediena, buvo parduodamos.
Taigi Patašinės (Patošinės) gyventojai matyt ruošdavo medieną, lupdavo tošį ir paliko mums šį dabar jau mįslingai skambantį pavadinimą.
Elena Gvazdaitienė (gim.1954 m.).
VU Kultūros paveldo magistrė
2022-06-15