Marijampolės dramos teatras

XX a. ketvirtame dešimtmetyje Marijampolės kultūrinis gyvenimas susidūrė su didele problema – miestui trūko profesionalios scenos su erdvia žiūrovų sale.

Marijampoliečių poreikių negalėjo patenkinti nedidelės mokyklų bei kino teatro salės, kurios buvo nepajėgios priimti didelių teatro trupių. 1937 m. kunigo klebono Antano Kazlausko iniciatyva, pagal Romano Steikūno projektą buvo pradėti statyti kultūros rūmai, pradžioje kukliai vadinti parapijos sale. Statybos metu projektas buvo nuolat koreguojamas, pritaikomas profesionalaus teatro poreikiams. Čia turėjo būti dvi: 800 ir 350 vietų salės,  scena, grimo kambariai, rūbinės, erdvūs holai, pagalbinės patalpos. Pirmaisiais metais buvo išmūryti pamatai, rūsiai, mažoji salė, 1938–1939 m. pastatytos sienos, uždengtas stogas, 1940 m. pradėti vidaus įrengimo darbai, montuojama šildymo sistema. Prasidėjus sovietinei okupacijai (1940 m.) pastatas nacionalizuotas, teatro įrengimo darbai sustojo. Vokiečių okupacijos metais darbus tęsti buvo labai sudėtinga. Tačiau iniciatyvos ir vėl ėmėsi kunigas A. Kazlauskas, jam talkino miesto visuomenė, ypač teatralai, kuriems buvo pažadėta, kad jie taps naujųjų rūmų šeimininkais, mat 1941 m. rugsėjo mėn. įvyko steigiamasis Marijampolės dramos teatro susirinkimas, norėta išsikovoti profesionalaus teatros statusą. 1942-07-31 buvo paskelbtas miesto burmistro Vaclovo Nenorto ir dramos teatro direktoriaus Jono Pileckio įsakymas, kad Marijampolės teatro mėgėjų kolektyvas 1942-08-01: „perorganizuojamas profesionaliais pagrindais, pervedamas Marijampolės miesto  savivaldybės žinion ir pavadinamas Marijampolės miesto dramos teatru.“ 1942-09-12 dar nebaigtuose teatro rūmuose surengta įspūdinga teatro atidarymo šventė, parodyta premjera – P. Vaičiūno drama „Sudrumstoji ramybė“. Į iškilmes atvyko teatralai iš visos Lietuvos: Vilniaus Kauno, Panevėžio, Šiaulių.

Teatro statyboms užbaigti trūko lėšų, tam aukojo: „ <...> miesto įstaigų vadovai, Marijampolės ir Vilkaviškio klebonai, gydytojai, mokytojai, net Kauno cirko direktorius, prisidėjo Marijampolės apylinkių ūkininkai, marijonų vienuolynas“. Pagaliau 1943-03-06 įvyko iškilmingas rūmų atidarymas ( nors rūmai nebuvo užbaigti). Teatras pilnai funkcionavo, bet visi apdailos, puošybos ir tobulinimo darbai buvo atidėti geresniems laikams.

1944-12-31 teatro veikla sustabdyta, 1945 m. teatras atkuriamas, o 1949-09-09 LTSR Meno reikalų valdybos viršininko įsakymu teatras likviduojamas. Profesionalų teatrą Marijampolėje buvo bandoma dar nekartą atkurti: 1956-11-04 (likviduotas 1962-12-12), 1958–1960 m. mieste veikė Marijampolės valstybinis Lėlių teatras (perkeltas į Kauną), 1983 m. atidarytas Kauno valstybinio dramos teatro filialas, 1989-01-01 atkurtas Marijampolės valstybinis dramos teatras (1992-01-15 likviduotas). Tačiau net ir juodžiausiais Marijampolės teatro periodais mūzos netylėjo – teatralai mėgėjai stebino publiką puikiais pastatymais. 1963 m. buvo įsteigtas saviveiklinis dramos teatras, 1965 m. jam suteikiamas Liaudies teatro vardas, 1977 m. reorganizuojamas į Liaudies muzikinį teatrą, 1978 m. įsteigiama teatro studija. 1992-01-15 įkuriamas Marijampolės municipalinis dramos teatras.

Marijampolės teatre dirbo režisieriai: K. Tumkevičius, J. Pusdešris, J. Grybauskas, A. Kupstas, J. O. Kupstienė, B. Gražys, S. Čaikauskas, ir kt. Marijampolės teatre 1956-1962 m. dirbo tokie aktoriai kaip: A. Bružas, L. Ciunis, B. Gražys, J. Jaruševičius, A. Kubilius, R. Karvelis, V. Marčinskaitė, V. Paukštė, A. Rosenas, E. Žebertavičiūtė, M. Vainilaitis ir kt..., trumpam į grupę buvo įsijungę R. Adomaitis ir S. Siparis. 1988 m. Marijampolėje karjerą pradėjo aktoriai: E. Kaniava, S. Jačėnas, A. Giniotis, R. Pigagaitė, ir kt...