Šalia Želsvos, Triobiškių kaime, prie vaizdingo Šešupės vingio, prigludusi Botyrių sodyba - lietuvių kalbos, istorijos ir kultūros paminklas - svarbus ne tik Marijampolės krašto žmonėms. Šioje sodyboje gimė knygnešys Juozas Botyrius bei mokytojas, tautosakos rinkėjas Andrius Botyrius, čia lankėsi mokslininkai: kalbininkas Filipas Fortunatovas ir etnografas Vsevolodas Mileris.
Senoji Botyrių sodyba
Vienintelė iš senųjų laikų išlikusi Triobiškių kaimo sodyba yra septynerių kartų Botyrių tėviškė. Kada šioje vietoje įsikūrė pirmieji Botyriai - nežinoma. Pagrindinis, gyvenamasis sodybos pastatas iškilo XIX a. viduryje. Pokaryje praūžęs kolektyvizacijos, melioracijos vajus nuo žemės paviršiaus nutrynė ko ne visas Triobiškių kaimo sodybas. Tik per stebuklą kaimo gale, sodo ir ūksmingų medžių apsupta, išliko didelė ir graži Botyrių sodyba.
Ir šiandieną aplink sodybą auga aukšti klevai, liepos, uosiai, beržai, gluosniai. Kiemą supa senas sodas, kuris pavasarį apsipila žiedais, skamba bitelių dūzgimas, rudenį nukloja visą žemę vaisiai. Gyvenamasis namas su aukštu pamatu - ilgas, dviejų galų, su priebučiu – „gonkomis“. Viename gale – „stuboje“ gyveno šeima, o antrasis galas – „seklyčia“ buvo skirtas svečiams. Pastate išlikę daugybė autentiškų detalių. Kieme rymo senas didelis šulinys su laiko akmenų rentiniu. Rentinys iš dalies nuardytas, uždengtas gelžbetonine perdanga. Likusi dalis atitverta viena ant kitos sudėtomis gelžbetoninėmis plokštėmis. Kūdros vietoje likusi tik dauba. Senosios sodybos mediniai ūkiniai pastatai neišliko. Paklaidžioję po sodą, aptiksime tik akmens mūro tvarto pamatus.
Šiandien, žvelgiant į garbingą senolį primenančią sodybą, nejučiomis klausi savęs, ar dar ilgai seni trobesiai atlaikys laiko ir lietuviškų orų išbandymus. 2008 m. buvo įgyvendinta ilgametė Botyrių palikuonių, lietuvių kalbos tyrinėtojų bei krašto paveldo puoselėtojų svajonė. 2008-09-04 išlikę Botyrių sodybos fragmentai įtraukti į LR kultūros paveldo registrą.
Triobiškių šviesuliai
Gali būti, kad gyvenamasis namas ir senasis šulinys jau stovėjo, kai apie 1845 m. Marijonos Keldušytės Botyrienės ir Vinco Botyriaus šeimoje gimė vyriausias sūnus Andrius Botyrius (1945-1900). Baigęs Suvalkų gimnaziją ir gavęs stipendiją 1867 m. buvo priimtas į Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. Aktyvus, patriotiškai nusitikęs jaunuolis įsitraukia į lietuvišką veiklą, tampa vienu pirmųjų Maskvos lietuvių studentų draugijos nariu. Atostogų metu tėviškėje užrašinėjo tautosaką, rinko etnografinę medžiagą. Uždraudus lietuvišką spaudą ir stiprėjant represijoms, A. Botyrius savo lietuviškomis raidėmis rašytus rankraščius slėpdavo metalinėse dėžėse: kluone po pelais, šieno šalinėse. Remdamasis tėviškės apylinkėse surinkta medžiaga parašė mokslinį darbą „Pasakojimas apie lietuvių dievą Perkūną“, už kurį 1871 m. jam buvo suteiktas istorijos - filologijos mokslų kandidato laipsnis.
1971 m. vasarą A. Botyriaus pakviesti į Triobiškius atvyko Istorijos ir filologijos mokslų kandidatai, vėliau garsūs mokslininkai, profesoriai, akademikai: kalbininkas, Maskvos lingvistinės mokyklos įkūrėjas Filipas Fortunatovas (1848-1914) (jis pirmasis Maskvos universitete ėmėsi dėstyti lietuvių kalbos kursą) ir etnografas, archeologas bei folkloristas Vsevolodas Mileris (1846-1913). Norėdamas, kad svečiams pavyktų surinkti kuo daugiau duomenų, A. Botyrius sekmadieniais rengdavo gegužines, į kurias rinkdavosi aplinkinių kaimų jaunimas pašokti. Pertraukų metu svečiai, kuriems talkino A. Botyrius, užrašinėjo dainas, pasakas ir kitą tautosaką. Jiems noriai talkino keturiolikmetis Andriaus brolis Juozas, kuris buvo pagrindinis jaunimo ir muzikantų kvietėjas.
Per trumpą laiką Botyrių sodyboje buvo surinkta ir užrašyta 150 dainų ir 20 pasakų. Dainos su vertimu į rusų kalbą 1972 m. buvo išspausdintos „Maskovskije universitetskije izviestija“ Nr. 1, 2, 3. 1973 m. dainos išleistos atskiru rinkiniu „Litovskyje narodnyje piesni“. Prie šio rinkinio pridėta Liudvinavo apylinkės tarmės charakteristika. Dėl ypatingai griežtų cenzūros sąlygų dainų tekstų lotyniškais rašmenimis nepavyko atspausdinti.
Juozas Botyrius (1857-1911) brolio paragintas dar paauglystėje pradėjo platinti draudžiamą spaudą. Gautą spaudą slėpė ūkyje, platino aplinkiniuose kaimuose, gabendavo kitiems knygnešiams. Ne kartą vos neįkliuvo žandarams. Stebėdamas brolį ir išsimokslinusius brolio svečius, išmoko vertinti gimtosios kalbos lobius, rinko ir užrašinėjo tautosaką. Ilgais žiemos ir rudens vakarais po savo namo stogu kviesdavosi apylinkių pasakorius, kurių klausydavosi gausi šeima ir samdiniai. Tai buvo „...įvairios sakmės, labai retos ilgos pasakos, būdingos tik šioms apylinkėms, <...> tokio savito turinio pasakų kol kas nei literatūroje, nei tautosakoje neteko pastebėti“. Juozas Botyrius viską užrašinėdavo. Surinktą medžiagą perdavė Antanui Rucevičiui, o šis - Lietuvių mokslo draugijai.
Būti knygnešiu, didelio apie 50 hektarų ūkio savininku ir gausios šeimos tėvu, buvo sunku ir pavojinga. Nors ant J. Botyriaus pečių gulė didžiulė atsakomybė – knygnešystės neatsisakė. Buvo aktyvus „Artojų“ draugijos narys, vaidino slaptuose lietuviškuose vaidinimuose. Galiausiai buvo susektas caro žandarų ir turėjo būti ištremtas, tačiau, panaikinus spaudos draudimą, šios grėsmės nebeliko.
Iš užmaršties...
Laikomasi nuomonės, kad nuo 1871 metų, pirmojo F. Fortunatovo apsilankymo Lietuvoje ir pažinties su lietuvių kalba, prasidėjo jo kaip mokslininko kelias. Tapęs profesoriumi, jis pirmasis Maskvos universitete pradeda skaityti lietuvių kalbos kursą. Jo paskaitų klausydavosi beveik visi Maskvos universiteto studentai lietuviai, nesvarbu, kokią specialybę jie būtų studijavę. Iš F.Fortunatovo rankų jie gaudavo „Aušrą“ ir kitus draudžiamus spaudinius (universiteto profesoriams buvo leidžiama užsisakyti spaudinius iš užsienio). Prof. Algimantas Sabaliauskas neabejojo F. Fortunatovo įtaka būsimajam lietuvių bendrinės kalbos normintojui Jonui Jablonskiui. Būtent F. Fortunatovas savo paskaitose iš visų lietuvių kalbos tarmių pagrindine (bendrine) siūlė rinktis aukštaičių vakariečių tarmę, kurią F. Fortunatovas vadino vidurio lietuvių tarme.
F. Fortunatovui palikus Maskvos universitetą, jo įpėdiniai, kuriems teko dėstyti lyginamosios kalbotyros kursą, savo paskaitas pradėdavo žodžiais: „ O viskas prasidėjo nuo Fortunatovo kelionės į Lietuvą“ . Po daugelio metų, šią frazę iš savo profesoriaus lūpų išgirdo Maskvoje aspirantūros studijas pradėjęs būsimasis Vilniaus universiteto profesorius O.Poliakovas. Šie prof. Širokovo žodžiai ir paskaitos paskatino jaunąjį kalbininką pakartoti F. Fortunatovo kelią, susirasti Triobiškių kaimą ir Botyrių sodybą. 1982 m. vasarą jaunas aspirantas atvyko į Lietuvą ir įsidarbino betonuotoju Baraginės kolūkyje, nusprendęs, kad tai geriausia aplinka mokytis vakarų aukštaičių (suvalkiečių) tarmės. Lankantis Triobiškių kaime, bendraujant su buvusiu Želsvelės kolūkio pirmininku Vincu Marazu, gimė idėja, kad reikia išsaugoti Botyrių sodybą ir įamžinti Andriaus Botyriaus bei Filipo Fortunatovo atminimą. Botyrių sodybos reikalai buvo O.Poliakovui to meto mokslinių, visuomeninių ir asmeninių interesų dalis. Jo entuziazmu užsikrėsdavo visi. Niekam nekildavo abejonių dėl Botyrių sodybos išskirtinės vertės lietuvių kalbos tyrinėjimo ir mokslo istorijai.
1991 m. profesoriui O.Poliakovui pavyko į Botyrių sodybą atsivežti Vilniuje vykusios Tarptautinės baltistų konferencijos dalyvius. 1991-10-05 stebint lietuvių, rusų ir vokiečių kalbininkams, ant Botyrių sodybos sienos buvo atidengta atminimo lenta: „Šioje sodyboje Andriaus Botyriaus tėviškėje 1871 m. gyveno, tyrė lietuvių kalbą ir rinko tautosaką rusų kalbininkas Lietuvos mokslo draugijos garbės narys Filipas Fortunatovas“.
Užrašas ant paveldo objekto
-
- AdresasTriobiškių k., Liudvinavo sen., Marijampolės sav.
- Statusasregioninės reikšmės, istorijos ir kultūros paveldo objektas
Su objektu susiję asmenys
Susiję vietos
Turistiniai maršrutai
Susiję dokumentai ir kiti leidiniai
Literatūra ir šaltiniai
1.Andrius Botyrius - mokytojas, tautosakininkas / Vytautas Meslius // Mokslas ir gyvenimas. – 1996, nr. 2.
2.Botyrių sodybos fragmentai // Kultūros vertybių registras. – Prieiga per internetą: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search
3.Iš užmaršties melsvųjų tolių / Gedeminas Zemlickas // Mokslo Lietuva. – 2005, Nr.18, 19, 20.
4.Meilė įtvirtinta kirviu / Dr. Milda Adomynaitė-Balčiūnienė // Lietuvos švyturys. – 2007, Nr. 12, p. 16-19.
5.Triobiškių Botyriai / Milda Leonarda Adomynaitė-Balčiūnienė. Suvalkija. - 2004, Nr. 1.
6.Triobiškių dainos / sudarytoja Elvyra Kalindrienė; Marijampolės Petro Kriaučiūno viešoji biblioteka. – Marijampolė: Piko valanda, 2009. – 240 p.
7.Triobiškių kaimo stubos paslaptis / Dr. Milda Adomynaitė-Balčiūnienė // Lietuvos švyturys. – 2006, Nr. 4, p. 10-13.