Kada tiksliai atsikuriantis Marijonų vienuolynas įsteigė ūkį Patašinės kaime, nežinome. Greičiausiai tai įvyko XX a. antrojo ir trečiojo dešimtmečio sandūroje. Ūkis pradėjo kurtis iš vienuolynan stojusių asmenų , daugiausiai merginų, dalių (kraičio). Žemes dovanodavo arba testamentu palikdavo stambesnieji ūkininkai. Ūkį prižiūrėjo, jame dirbo ir nuolat gyveno keletas vienuolių bei kunigas. Vienuolyno žemėse iškilo gyvenamieji ir ūkiniai pastatai.
1930-1931 m. Marijampolės Marijonų viršininkui vadovaujant, Patašinėje pastatyta nedidelė medinė bažnytėlė. 1940 m Vilkaviškio vyskupas įsteigė (pakėlė) Patašinės parapiją. Iš Marijampolės parapijos buvo paskirta „daugiau kaip 10 kaimų, apie 1800 žmonių“.
Tarpukariu bažnytėlėje meldėsi ne tik vienuoliai ir Patašinės kaimo gyventojai, bet ir aplinkinių kaimų tikintieji. Pamaldos vykdavo daugiausiai sekmadieniais. Koplyčia buvo padengta tinku ir nudažyta žalia spalva. Viduje buvo įrengtas Šv. Marijos širdies altorėlis, klausykla, klauptai, sienas puošė paveikslai su šventųjų gyvenimo vaizdais. Koplyčioje buvo ir nedidelė biblioteka. Čia kauptos ne tik religinio turinio, bet ir pasaulietinės knygos.
1949 m. koplytėlė buvo uždaryta. Pastatas, paverstas tvartu ir sandėliu, ėmė nykti. 1975 m. koplytėlė vis dar stovėjo. Galop, buvo visiškai nugriauta. Nugriautos koplytėlės vietoje Sudavijos valstybinis žirgynas pastatė tipinį Alytaus namuką, kuriame įrengė salę pokyliams, pirtį. Kaimo žmonės čia švęsdavo vestuves, krikštynas, o ūkio vadovybė priiminėdavo įvairius svečius.
Prasidėjus Atgimimui, nuspręsta atstatyti nugriautus maldos namus. 1990 m. viduryje Istorinių ir tautinių paminklų gynimo ir puoselėjimo iniciatyvinės grupės narė J. Ambrasienė surinkusi parašus, Marijampolės rajono savivaldybei įteikė raštą su reikalavimu atiduoti tikintiesiems Sudavijos valstybinio žirgyno pirtį ir įkurti ten maldos namus. Pasitarti, kaip atlyginti tiek tikintiesiems, tiek gyvenvietės istorijai padarytą skriaudą, buvo susirinkę Šv. Vincento bažnyčios parapijos klebonas J. Pečiukonis, tuometinis Rajono tarybos pirmininkas A. Rimas, tuometinis Rajono švietimo ir kultūros skyriaus vedėjas S. Luobikis, Sudavijos valstybinio žirgyno direktorius A. Kurlis. Buvo sutarta, jog ūkis finansuos naujos koplytėlės statybą, Rajono taryba taip pat pažadėjo pagalbą.
Tačiau tikintieji laikėsi nuostatos, jog maldos namai turi būti toje pačioje vietoje, kur stovėjo nugriautoji koplytėlė. Po ilgų ginčų, straipsnių rajoninėje spaudoje, pagaliau tais pačiais, 1990–ais metais, buvo nutarta buvusią ūkio pirtį atiduoti tikintiesiems. Ūkio vadovybei atsisakius prisidėti bei negavus stambesnės paramos iš kitų aukštesniųjų instancijų, bažnytėlė iš buvusios pirties buvo rekonstruota už tikinčiųjų aukas.
1993 m. gegužės 23 d. bažnytėlė buvo iškilmingai atšventinta ir pavadinta Šv. Izidoriaus vardu. Atstatyta iki karo buvusi parapija. Atšventinimo iškilmėse dalyvavo vyskupas J. Žemaitis, monsinjoras A. Svarinskas. Giedojo Tremtinių ir Marijampolės Mažosios bazilikos chorai. Iškilmingų mišių metu buvo teikiamas Sutvirtinimo sakramentas Patašinės jaunimui. Tikinčiųjų bendruomenės vardu kalbėjęs D. Beniulis padėkojo visiems, kurių dėka Patašinės tikintieji vėl atgavo savo maldos namus.
Kyla šiek tiek painiavos dėl bažnytėlės ir parapijos pavadinimo. Senieji Patašinės gyventojai savo prisiminimuose maldos namus vadina Šv. Kryžiaus koplyčia arba bažnyčia. Bronius Kviklys rašo apie Šv. Izidoriaus parapijos bažnyčią. 1993 m. atšventinta bažnyčia pavadinta Šv. Izidoriaus parapijos bažnyčia. Šiuo metu - tai Šv. Kryžiaus parapija ir bažnyčia.
Šv. Izidoriaus parapijos bažnyčia
Tekstas iš Lietuvos bažnyčios, T. 2. Vilkaviškio vyskupija / Bronius Kviklys. – Chicago, 1982. – P. 248-249.
„...Šio kaimo ūkininkė Ramoškaitė savo didoką žemę padovanojo Marijampolės marijonams, kurie įsteigė savo vienuolijos ūkį., pastatė didelius ūkio trobesius ir nedidelį namelį ūkiui vadovaujantiems vienuoliams gyventi; kitas namas buvo skirtas samdytiems darbininkams.
Apie 1933 m. ūkinkas Skrinska padovanojo vienuolynui savo ūkį, esantį šalia minėto. Dar šiek tiek žemės priskyrė kiti kaimynai ūkininkai. Prieš II pasaulinį karą didelį savo ūkį vienuolynui pavedė J. Steponaitis. Susidarė stambokas ūkis.
1930-1931 m., Marijampolės marijonų viršininkui vadovaujant, pastatyta nedidelė medinė bažnytėlė su keletu kambarių jos gale. Pradžioje pamaldos buvo laikomos tik šventadieniais, vėliau ir kitomis dienomis.
Ūkyje buvo įveistas nemažas vaisinių medžių sodas ir medelynas, kuriuo pasinaudojo ūkininkai savo sodams pagerinti.
1940 m. Vilkaviškio vyskupas pakėlė Patašinę parapija, priskirdamas daugiau kaip 10 kaimų plotą, iš viso apie 1 800 žmonių iš Marijampolės parapijos.
Vokiečių okupacijos metu Patašinėje gyveno marijonų namo viršininkas kun. Justinas Navickas, parapijos klebonas kun. Mykolas Žemaitis. Be to, įvairiems darbams dirbti čia laikėsi keturi ne kunigai vienuoliai. Vienuolinis namas Patašinėje buvo įsteigtas anksčiau, jau 1935 m., ir nuo tada čia gyveno kunigas ir 4-6 broliai.
1940 m. bolševikai ūkį konfiskavo ir norėjo uždaryti koplyčią, bet parapijiečiai, susirinkę būriais, nuolat budėjo ir ją gynė. Taip saugoma ji išsilaikė per pirmąjį bolševikmetį. Tai matydami bolševikai koplyčią dalinai atitvėrė nuo kitų pastatų ir leisdavo ją lankyti tik sekmadieniais.
Vokiečių okupacijos metu buvęs marijonų ūkis buvo okupacinės valdžios nuosavybė, bet jį tvarkė marijonai: atiduodami nustatytas duokles, patys galėjo šiek tiek produktų gauti. Bažnytėlė tada buvo tikinčiųjų lankoma ir veikė kaip parapijinė bažnyčia.
Po II pasaulinio karo okupantai koplyčią atėmė, jos bokštą nugriovė ir pavertė paprastu namu darbininkams gyventi. Šiuo metu Patašinėje yra valdžios ūkis, kuriame ypač praplėstas medelynas, nes buvo likę daugiau kaip 10 000 medelių, davusių pradžią dabartiniam medelynui. 1959 m. kaime buvo 270 gyventojų.
Patašinės kaimo gyventojų prisiminimai apie Šv. Kryžiaus koplyčią (užrašyti 2001 - 2010 m.)
Marija Augustanavičienė, ilgametė Patašinės kaimo gyventoja
Į koplyčią eidavo melstis vienuoliai-marijonai, kurie iš Marijampolės atvykdavo čia dirbti vienuolynui priklausančiose žemėse. Prisimenu, jog buvo aukštas, tinkuotas pastatas, kuris neprižiūrimas ėmė irti, griūti. Ilgainiui, jį teko visiškai nugriauti.
Dana Bujanauskienė, gim. 1935 m. (mirusi). ilgametė Patašinės gyventoja
Tais laikais, kai Patašinėje veikė koplytėlė, buvau vaikas, todėl matytus vaizdus prisimenu vaiko akimis.
Šv. Kryžiaus bažnytėlė (arba koplytėlė), buvo nedidukė, tačiau labai graži ir iš išorės, ir iš vidaus. Nudažyta žalia, taip vadinama „elektrine“ spalva, aukšta. Viduje buvo labai gražiai išpuošta, įrengtas Šv. Marijos švenčiausios širdies altorėlis. Koplytėlėje vykdavo pamaldos. Vaikus, tokius, kaip tada buvau aš, ten mokė poterių. Šioje koplytėlėje priėmiau pirmąją Komuniją. Įvairių religinių švenčių metu būdavo rengiamos procesijos, taip pat giedamos litanijos.
Šalia koplytėlės, vienuolyno namelyje, gyveno keletas marijonų vienuolių moterų. Jos dirbo vienuolyno žemėse, laikė gyvulių.
Prisimenu, vienuolė, vardu Elzytė, laikė vištų, kurios dėdavo daug kiaušinių. Elzytė buvo paveldėjusi žemes. Įstojusi į vienuolyną, tas žemes padovanojo marijonams.
Koplytėlėje buvo biblioteka, kurioje skaitė ne tik vienuoliai, bet ir paprasti Patašinės kaimo gyventojai. Skaitė ten mano tėvai. Bibliotekoje buvo ne tik religinių, bet ir pasaulietinių knygų. Prisimenu, buvo vaikiška knygelė „Šaltinėlis“.
Tarybiniais metais koplytėlė buvo uždaryta. Sužinoję, jog koplytėlę uždaro, mes, vaikai, bėgome ten, tikėdamiesi rasti kunigėlį, kurio norėjome paprašyti, kad padovanotų mums knygų iš bibliotekos, bet jau nebesuradome...
Vėliau koplytėlė buvo visiškai sunaikinta.
Saverina Kirtiklienė, Patašinės kaimo gyventoja
Į Patašinę atsikėlėme gyventi apie 1959 m. Tuomet koplyčia jau buvo nebe koplyčia, o tvartas, kuriame žmonės laikė veršius ir vištas. Žinau, jog anksčiau parapijos Patašinėje nebuvo. Koplytėlėje daugiausiai melsdavosi vienuoliai marijonai, žmonių vadinti „juodadarbiais“, nes jie dirbo aplink koplytėlę esančiose vienuolyno žemėse.
Vytautas Oželis gim. 1935 m. (miręs). Patašinės kaimo gyventojas
Mano gimtinė - Igliškėliai. Tačiau sulaukęs 10-12 metų, dažnai nuvažiuodavau į Trakiškius, pas dėdę. Dėdienė vis nusivesdavo į Patašinės Šv. Kryžiaus koplytėlę. Tai buvo nedidelė ir graži bažnytėlė. Patašinėje tuomet gyveno kunigas. Šalia bažnytėlės buvo marijonų vienuolyno namelis, kiti pastatai. Aplink vienuolynui priklausantys laukai. Vienuoliai laikė daug gyvulių: karvių, arklių. Vyrai vienuoliai veždavo mišką, dirbdavo kitus ūkio darbus.
Albina-Irena Senkuvienė gim. 1937 m. (mirusi). Patašinės kaimo šviesuolė
Mano prisiminimai – tai matyti vaizdiniai.
Mano gimtasis Pridotkų kaimas prieškario laikais priklausė Patašinės parapijai. Aš su tėvais sekmadieniais dažnai atvažiuodavau į Patašinėje esančią bažnytėlę, nors ji buvo toliau negu Igliškėlių ar Sasnavos bažnyčios. Čia pastoviai gyveno kunigas, buvo vienuolynas, bet apie jį nieko nežinau.
1944 m. birželio mėnesį Patašinės bažnytėlėje mane privedė prie pirmosios Komunijos, nors buvau 7 metų ir neraštinga. Tikėjimo tiesų išmokė tėvai (nuoširdus ačiū jiems ir pagarba jų atminimui). Skubėjo privesti, nes rytuose dundėjo karo aidai, - tai gerai prisimenu.
Grįžus rusams, koplytėlė dar keletą metų veikė, vėliau buvo uždaryta (neprisimenu kuriais metais tai buvo). Pastatas dar stovėjo ilgai. Kai 1975 m. apsigyvenau Patašinėje, tai vasarą aplankiau senąjį pastatą. Dar buvo išlikę vidaus dekoracijos, tos pačios, kaip ir mano vaikystės laikais. Atpažinau. Tik tais laikais bažnytėlė buvo puošnesnė. Uždarant ją, visi įrengimai bei paveikslai buvo išvežti į Marijampolės Katedrą.
Irena Anuškevičienė gim. 1944 m., Patašinės kaimo gyventoja
Prisimenu tėvai pasakojo buvę krikštyti Patašinės bažnytėlėje arba Šv. Kryžiaus koplyčioje. Toje pačioje bažnytėlėje esu krikštyta ir aš. Prisimenu bažnytėlę arba koplytėlę vaiko akimis – labai didelę, aukštą ir gražią.
Mano tėvas draugavo su vienuoliu Bakšiu. Nors buvo draugai, bet tėvas gąsdindavo mus, vaikus, kad, jei būsime negeri, tai tas vienuolis mus išsiveš.
Vėliau koplytėlė buvo uždaryta ir paversta ūkiniu pastatu. Dar vėliau visiškai nugriauta. Prasidėjus Atgimimui, Patašinės gyventojai, ypač vyresnieji, [nusprendė] atstatyti koplytėlę. Koplytėlės vietoje jau stovėjo kitas statinys – Tarybinio ūkio pirtis, kuri buvo pritaikyta ir atiduota tikinčiųjų reikmėms. 1933 m. vasarą pašventinta naujoji Patašinės bažnytėlė. Pirmasis atšventintos bažnytėlės kunigas buvo Vincentas Inkratas.
Anelė Meškelevičiūtė-Jankauskienė, buvusi Marijampolės „Ryto“ pagrindinės mokyklos mokytoja, prieškario metais gyvenusi Patašinės apylinkėse.
Aš, Meškelevičiūtė- Jankauskienė Anelė, gimiau ir augau Trakiškių kaime (į šiaurę nuo Šv. Aloyzo Paminklo). Mano gimtieji namai dar ir dabar išlikę, tik šeimininkai jau ketvirti. Mano seneliai, dėdė ir mama –Venčkauskai – gyveno Triobiškių kaime (į pietus nuo Šv. Aloyzo paminklo). Per 1914 m. karą jų namai iki pamatų sudegė. Po karo namelius jie atsistatė.
Pradėjo kurtis ir Patašinės vienuolyno ūkis. Pradžią davė vienišų merginų – Bielevičiūtės, Ramoškaitės ir Radzevičiūtės (pavardė gali būti netiksli) dalios [kraitis]. Savo dalias – žemes pavedė vienuolynui.
Trakiškiuose gyvenusi Viktorija Paškevičienė–Kildušienė 1926 m. savo ūkį (10,64 ha) pervedė vienuolynui, prašydama ją priglausti ir globoti iki mirties. Tie pastatai ir žemė buvo nepatogioje vienuolynui valdyti vietoje, todėl buvo sutarta viskuo mainytis su Venčkauskais. Taigi, Venčkauskai (mano seneliai, dėdė ir mama) apsikeitė su vienuolynu žemėmis ir pastatais: perėjo gyventi į Trakiškius, o Triobiškiuose namai perėjo Steponavičių nuosavybėn. Žinoma, tas ūkis nebuvo greta vienuolyno valdų: tarpe buvo Steponavičių namai. 1944 m., traukiantis vokiečiams, Steponavičiai paliko namus ir išvyko į Vakarus. Mirė JAV.
Patašinės vienuolyno ūkis ir bažnytėlė pradėta statyti po Venčkauskų ūkio prijungimo. Atrodė maždaug taip, kaip schemoje (žr. į schemą).
Prisimenu bažnytėlė buvo šviesi: langai į šiaurę ir į pietus, į rytus - altorius, iš šiaurės pusės – veranda, įėjimas į bažnyčią, kitos durys – į zakristiją ir vargonus. Mišiose grodavo vargonai. Aplinkiniai žmonės rinkdavosi sekmadieniais, o taip pat gegužės-birželio mėnesiais - litanijoms. Devintinėms aplinkiniai kaimai puošdavo bažnyčios šventoriuje altorėlius.
Ūkiui priklausiusio kluono gale buvo geležinis balkis. Į tą balkį lygiai 12 valandą dienos moteris kokiu tai metaliniu daiktu keletą kartų suduodavo, taip kviesdama „šeimyną“ iš laukų pietums. Tas skambesys buvo girdėti aplinkiniuose kaimuose. Sakydavom, kad „Patašinė skambina pietums“.
Bažnyčios varpas buvo nedidelis, nelabai garsus, bet užteko ir tokio.
Mano atmintyje įstrigo 1943 m. liepos 1 d. pirmoji Komunija. Šiai dienai aplinkinių kaimų vaikus ruošė kunigas Mažeika. Nemažas būrys buvo tų vaikų – per visą bažnytėlę.
Buvo dar ir antras kunigas, kurio tėviškė buvo netoli Patašinės, Narto kaime. Tai kunigas Katilius. Jis nesakydavo pamokslų – tik klausydavo išpažinčių, atlaikydavo Šv. Mišias ir išeidavo.
Mišioms patarnavo aplinkinių kaimų vaikai. Vienas iš jų – Vincas Marazas (buvęs Želsvelės kolūkio pirmininkas). Kitų pavardžių nežinau.
Labai didelis „šeimininkas“ bažnytėlėje buvo mūsų kaimynas, Špokevičių senukas. Jis buvo tarsi zakristijonas.
Patašinės ūkio ūkvedys buvo vienuolis Bakšys, gyvenęs Marijampolėje.
Prisimenu malonaus veido vienuolę Agnietę. Ji visiems šypsodavosi, pakalbindavo.
Gaila tos bažnyčios, tų namų, kurie mena tėvus, senelius, tėviškę. Dalyvavau dabartinės bažnytėlės atšventinime. Deja, jau nebe ta bažnyčia...