Senoji Sasnavos bažnyčia stovėjusi 1817-1952 m., kaip prarastas vertingas sakralinės architektūros objektas, 2011 m. atstatytas Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse.
Istorija
Sasnava pirmą kartą paminėta 1775 m. Tuo metu sparčiai apgyvendinama Sasnavos apylinkių teritorija priklausė Prienų seniūnijai. 1783 m. rugsėjo 17 d. įkurta Marijampolės parapija. Sasnavos apylinkių tikinčiuosius globojo marijonai, todėl tiek kunigams marijonams, tiek tikintiesiems vieniems kitus pasiekti buvo itin sudėtinga dėl atstumo ir itin prastų kelių. Žmonės šventadieniais į bažnyčią mišių išklausyti ir išgirsti pamokslų apie tikėjimo dalykus dėl tolumo, blogų kelių beveik neidavo. Į bažnyčią išsirengdavo tik santuokos ar krikšto. Numirėlius laidodavo savo kaimo, jei savo kaime kapinių nebūdavo – gretimo kaimo kapinėse. Tarp miškų išsimėčiusiuose kaimuose žmonės painiojo savaitės dienas: suklydę sekmadieniais dirbdavo, o šiokiadieniais švęsdavo. Per žmonių tamsumą pasitaikydavo ir tragiškų nutikimų.
Sasnavos krašto gyventojai norėjo arčiau turėti bažnyčią arba bent koplyčią. Statytis koplyčią panoro du kaimai: Sasnava ir Račiliškiai. Surgučiai, seniausias ir vienas didžiausių šios apylinkės kaimų, šiose varžybose kažkodėl nedalyvavo. Derybos tęsėsi dvejus metus. Po ginčų ir nesutarimų laimėjo Sasnava. Koplyčią statyti nutarta ant dešiniojo Sasnos kranto, rytinėje dabartinių senųjų Sasnavos kapinių dalyje.
Bažnyčios arba bent koplyčios pastatymas lėmė tos vietovės pirmenybę prieš kitus kaimus. Nutarus koplyčią statyti Sasnavoje, 1816 m. aplinkinių kaimų gyventojai privežė medžių. Žiemą juos nutašė. Su medžiaga vargo neturėjo, nes tada dar buvo naikinamų ir verčiamų dirvonais miškų. „1817 metų pavasarį ant kapinyno ir buvo pastatyta mažutė šešių kampų koplytėlė“, - nurodo J. Reitelaitis. – „Kas buvo statybos vedėjas – meistras, neturiu žinių, o sienojų tašyti ėjo visi, kas tik mokėjo kirvį valdyti“.
1817 m. ant Sasnos kranto esančiose kapinėse marijonai pastatė šešiakampę medinę koplyčią, turėjusią barokinio stiliaus bruožų (koplyčia stovėjo toje vietoje, kur šiuo metu stovi paminklas Knygnešiui). 1817 m. rugsėjo 14 d., Vygrių vyskupijos kurijai leidus, koplyčia buvo pašventinta Švč. Mergelės Marijos vardo garbei. Ilgainiui ją supusios kapinės virto šventoriumi, o laidojimo reikmėms buvo skirtas naujas plotas.
Menotyrininkei Inai Draingelytei Lomžos vyskupijos archyve pavyko surasti pačius ankstyviausius autentiškus dokumentus, susijusius su Sasnavos koplyčios įkūrimu ir pašventinimu. Marijonų fondo vienuolyno gyvenimo svarbių įvykių dienyne (LCVA) surastas 1817 m. rugsėjo 14 d. įrašas apie Sasnavos koplyčios pašventinimą. Visi šie dokumentai – tarsi Sasnavos koplyčios gimimo liudijimai. Lomžoje esančiame dokumente, aptiktas ankstyviausias 1832 m. Sasnavos koplyčios aprašymas, kuriame nurodoma, jog koplyčioje yra trys altoriai – didysis ir du šoniniai. Taigi, nedidukė kaimo koplyčia, pastatyta vietinių gyventojų lėšomis, jau pradžioje buvo papuošta net trimis altoriais.
Pradžioje Sasnava nuolatinio kunigo neturėjo. Koplyčią prižiūrėjo vienuoliai marijonai, gyvenantys Marijampolėje. Atvažiuojančiam kunigui apsistoti, kaimo žmonės prie kapinių pastatė 8 metrų pločio ir 16 metrų ilgio gyvenamąjį namą. Vėliau pastatas praplėstas, pastatyti ūkiniai pastatai, užveistas sodas. Prienų seniūnijos valdytoja kunigaikštienė Ona Sapiegienė kunigo išlaikymui paskyrė 60 rublių metinę rentą, kuri buvo mokama iki 1857 m.. Vėliau, carinės Rusijos valdžiai nusavinus seniūnijos žemes, Rusijos iždas rentos nemokėjo.
Apie XIX a. vidurį važinėjantys į Sasnavą kunigai čia užsibūdavo vis ilgiau. Didėjo tikinčiųjų skaičius ir Sasnavos koplyčios reikšmė. 1863 m. sausio 27 d. aktu popiežius Pijus IX suteikė penkerius Šv. Marijos švenčių atlaidus. Ruošiantis 1863 - 1864 m. sukilimui, Sasnavos koplyčioje buvo meldžiamasi už sukilėlių pergalę. Numalšinus sukilimą, caro valdžia keletą metų šiokiadieniais kunigui lankytis Sasnavoje neleido. Tik sekmadieniai laikyti mišių atvažiuodavo vienas kunigas iš marijonų vienuolyno.
Jau XIX a. viduryje, sparčiai augant gyventojų skaičiui, Sasnavos apylinkėse kuriantis naujiems kaimams koplytėle nebesutalpindavo tikinčiųjų. Tačiau caro valdžia didinti esamų koplyčių ir bažnyčių neleido. Aplinkinių kaimų gyventojams susitarus, bažnyčia kelis kartus buvo padidinta slapta. Atskiri šaltiniai pateikia skirtingas koplyčios rekonstrukcijų datas ( 1864, 1870, 1890 ir 1897). Kadangi visi koplyčios darbai buvo atliekami slapčia ir visi faktai (tikėtina) oficialiuose dokumentuose fiksuoti pavėluotai, o atsiminimai neparemti dokumentais taip pat nepatikimas šaltinis, todėl pateiktos datos kelia nemažai abejonių.
G. Ilgūnas remdamasis J. Reitelaičiu rašo,“ kad 1870 m. buvo nupirkta 12 m ilgio pušų rastų ir iš jų miške valstiečiai surentė dvi 7 m aukščio sienas. Po to koplyčios trisienį su vargonais paliko stovėti, o altoriaus trisienį perkėlė tolyn sodo link ir tarp šitų trisienių įterpė tas dvi sienas, uždėjo gontų stogą. Kadangi ties altoriaus trisieniu žemė buvo daug žemiau, tai pagrindą turėjo išmūryti gana aukštą. Iš lauko visas bažnyčios sienas apkalė naujomis stačiomis lentomis“. Statyboms vadovavo meistras Ramanauskas. Susiformavo originalus, ištęsto aštuonkampio pavidalo pastatas. Klebonaujant Kazimierui Pėstininkui, 1880 -1890 m. bažnyčios šventoriuje buvo pastatytos trys koplytėlės ir varpinė Dviejų aukštų varpinė buvo pastatyta vieno vietos valstiečio lėšomis. Į ją įkeltas senas varpas ir nupirkti du nauji.
Baigiantis XIX a., bažnyčioje ir vėl ėmė stigti vietos tikintiesiems. Kantališkių kaime pas ūkininką Dagilį meistras Matulevičius 1890 m. surentė 6X6 trisienį priestatą. Vieną naktį kaimo gyventojai nuvežė priestatą į Sasnavą, užkėlė ant iš anksto paruoštų pamatų, uždengė stogą. Bažnyčia buvo didinama be valdžios leidimo. Kyšį gavęs Zemskis priestato statybos nematė, o vėliau apie tai pranešė Marijampolės apskrities viršininkui. Kaltu pripažino Dagilį ir nubaudė keliasdešimties rublių bauda, tačiau priestato nenugriovė. Kurį laiką priestate buvo laikomi laidoti atvežtų mirusiųjų palaikai. Vėliau buvo išpjauta plati anga ir priestatas tapo bažnyčios koplyčia.
Senoji Sasnavos bažnyčia Jono Reitelaičio prisiminimuose
J. Reitelaitis labai detaliai ir vaizdžiai nupasakoja, kaip atrodė XIX a. pabaigoje Sasnavos bažnyčia.
Pagrindinis bažnyčios pastatas iš lauko buvo apkaltas stačiomis lentomis. Dešinėje bažnyčios pusėje buvo pastatyta koplyčia su durimis į šventorių, kairėje prie bažnyčios sienos pristatyta zakristija su durimis į šventorių ir į bažnyčios vidų. Ant bažnyčios stogo ties viduriu pastatytas neaukštas bokštelis su geležiniu kryžiumi viršūnėje. Bokštelyje kabojo nedidelis varpelis, vadinamas signaturka. Juo buvo pranešama apie mišių pradžią.
Pagrindinis įėjimas į bažnyčią buvo nuo vieškelio pro galines suveriamas duris. Bažnyčios gale – prieangis, rąstų siena atitvertas nuo bažnyčios vidaus, vadinamas „bobinčiumi“. Kasdieniniam įėjimui į prieangį buvo mažos durys. Virš prieangio buvo „viškai“ vieta vargonams ir dumplėms. Išplečiant bažnyčią, padaryti nauji vargonai su skambučiais. Bažnyčios sienose buvo po penkis nemažus langus, perdalintus mažais langeliais.
Bažnyčios viduje medines sijas (balkius), kad neišlinktų, rėmė aštuoni stulpai, po keturis iš abiejų pusių. Prie sijų iš apačios buvo prikaltos medinės lubos. Vėdinimui palikti grotelėmis išpinti langeliai. Grindys išklotos storomis lentomis. Bažnyčios sienos iš vidaus iki žmogaus ūgio buvo iškaltos tamsiai dažytomis lentomis, o viršuje sienos apkaltos nebalintos drobės audeklu, išklijuotos margais popieriniais apmušalais.
Bažnyčios gale, presbiterijoje, atskirtas medinėmis grotelėmis – naujas barokinis didysis altorius su Šv Trejybės paveikslu. Po lubomis, netoli altoriaus, kabėjo žvakių sietynas, kairėje altoriaus pusėje - krikštykla, abiejuose altoriaus šonuose – nedideli nešiojami altorėliai. Presbiterijos kraštuose stovėjo mėlynais apvalkalais apdengtos „liktarnos“ – žibintai, nešami per procesijas. Ant bažnyčios sienų iškabinta 14 Kristaus kryžiaus stočių paveikslų. Kairiojoje bažnyčios pusėje prie sienos buvo įrengta sakykla, pasieniuose stovėjo dvi didelės klausyklos. Bažnyčios viduje buvo platus takas, o iš jo šonų stovėjo po septynis suolus giesmininkams ir senesniems maldininkams.
Dešinėje bažnyčios pusėje buvo koplyčia, kurią su bažnyčia jungė beveik per visą koplyčios plotį išpjauta bažnyčios siena. Koplyčioje stovėjo Šv. Marijos altorius, netoli jo – klausykla. Koplyčioje prieš Velykų šventes buvo rengiamas Kristaus karstas. Kairėje bažnyčios pusėje prie sienos stovėjo Šv. Jurgio altorius, netoli jo – durys į zakristiją. Zakristijoje prieš pamaldas kunigas persirengdavo. Čia stovėjo stalas su stalčiais, kuriuose buvo laikomi bažnytiniai reikmenys: arnotai, albos, kapos ir t.t.
Bažnyčioje per pamaldas, žiūrint nuo durų, dešinėje pusėje, kaip įprasta, stovėdavo vyrai, kairėje - moterys.
Aplink bažnyčią buvo nedidelis medinėmis lentomis, pritvirtintomis prie ąžuolinių stulpų, aptvertas šventorius. Šventoriaus kampuose stovėjo trys koplytėlės ir varpinė, atlikusi ir ketvirtosios koplytėlės funkcijas. Kiekvienoje koplytėlėje tam tikroje nišoje buvo lentynėlė monstrancijai pastatyti per Devintinių eiseną.
Iš stačių rąstų statyta lentomis apkalta 4X4 varpinė buvo 8 metrų aukščio. Įėjimas į varpinę – iš šventoriaus pusės. Varpinėje stovėjo katafalkas ir du dideli variniai būgnai. Viduje buvo laiptai į antrąjį aukštą. Antrame aukšte buvo atviros angos varpų gaudesiui sklisti. Viršuje ant sijų kabojo trys varpai. Didžiausias – apie 200 kg svorio, mažiausias – apie 30 kg. Kviečiant į pamaldas ar laidojant mirusį, buvo skambinama visais varpais, o didžiųjų metinių iškilmių metu mušami ir būgnai. Jų garsai girdėjosi net už parapijos ribų.
Parapijos įkūrimas – lėta Senosios bažnyčios mirtis
Tokia Sasnavos bažnyčia, J. Reitelaičio atsiminimu, pasitiko XX amžių ir parapijos įkūrimą. Dar XIX a. pabaigoje Sasnavos krašto gyventojai darė žygius dėl parapijos teisių suteikimo, nes tik gavus parapijos teises, Sasnavoje būtų galima sudarinėti krikšto, santuokos, mirties aktus. Tiesa, krikšto ir santuokos aktus vargonininkas išrašydavo ir Sasnavoje, tačiau jie įsigaliodavo tik surašius į metrikų knygas Marijampolėje arba Pilviškiuose. Po ilgamečių pastangų 1904 m. rugsėjo 12 d. Sasnavos bažnyčiai paskelbta Marijampolės filija, suteikiant parapijos teises. Parapija suformuota jai priskiriant dalį Marijampolės, Pilviškių, Igliaukos parapijų kaimų. Pirmuoju Sasnavos parapijos klebonu buvo paskirtas kun. Stanislovas Čėsna, kuris energingai ėmėsi kurti parapijos centrą. 1904 m. iš sasnavietės Rūškienės brangiai nupirkęs 6 margus žemės 1905 m. pradėjo statyti kleboniją. 1910 m. parapijiečiai sutarė Sasnavoje statyti naują mūrinę bažnyčią, tačiau Pirmasis Pasaulinis karas sugriovė visus planus. 1938 m. pastačius naują mūrinę bažnyčią, senoji medinė bažnyčia tebestovėjo. Kai kurie jos liturginiai reikmenys buvo perkelti į mūrinę bažnyčią.1951 m. senasis sakralinis pastatas jau buvo apipuvęs ir pradėjęs griūti. Žmonės vogčia ėmė jį ardyti malkoms. Senasis pastatas pamažu nyko. Parapijos komitetas senąją bažnyčią nusprendė nugriauti. 1952 m. ji buvo nugriauta.
1938 m., pastačius naująją mūrinę Sasnavos bažnyčią, senoji medinė tapo nebereikalinga, prarado savo funkcijas ir svarbą, po truputį nyko, kol 1952 m. buvo išardyta.
Senoji Sasnavos bažnyčia atgimė Rumšiškėse
Architektams ir muziejininkams pradėjus ieškoti tinkamo sakralinio pastato perkelti į Lietuvos liaudies buities muziejuje atkuriamą XIX a. pab. miestelį ir jo neradus, tyrinėtojus sudomino Kultūros paveldo centro archyve Vilniuje saugoti unikalūs, 1939 m. atlikti pakankamai tikslūs, Sasnavos senosios bažnyčios apmatavimų brėžiniai – dar tarpukariu bažnyčia buvo pripažinta originaliu ir vertingu medinės architektūros pavyzdžiu ir planuota ją saugoti kaip kultūros paminklą. Be to, M. K. Čiurlionio dailės ir Šiaulių „Aušros“ muziejuose buvo išlikusios senosios fotonuotraukos, o bažnyčia pasirodė tinkama muziejaus aplinkai ir atkuriamam miestelio fragmentui. Po ilgų svarstymų buvo nuspręsta Lietuvos liaudies buities muziejuje atkurti neišlikusią Sasnavos bažnyčią. Ji buvo atstatyta iš Lietuvos Tūkstantmečio programos lėšų ir pašventinta 2011 m. gegužės 6 d.. Muziejuje bažnyčia tapo ne tik Sasnavos, bet ir visos Lietuvos medinės sakralinės architektūros dalimi – simboliu, reprezentuojančiu visų Lietuvos miestelių bažnyčias, pagal kitų regionų analogus atkurto puošnesnio nei buvo Sasnavoje, bažnyčios ansamblio centru. Tačiau atskirai pati bažnyčia rekonstruota pagal galimybes laikantis senųjų statybos tradicijų ir atkartojant senąsias technologijas, tiksliai atkurta tiek išorėje, tiek viduje, teisėtai tęsia pertrauktą savo pirmtakės – Sasnavos senosios bažnyčios istoriją. Šios istorijos tąsa nei kiek neabejoja nei paveldosaugos specialistai, akcentuojantys išsaugotą Lietuvos sakralinei architektūrai jau išnykusį tipologinį statinio pavyzdį ir pabrėžiantys, jog „pasikeitė tik mediena“, nei Sasnavos žmonės, atvykstantys į muziejuje atkurtą jų tėvų, senelių ir prosenelių bažnyčią kaip į gimtuosius namus, nei muziejaus lankytojai, dažniausiai net neįtariantys, jog tai atkurtas, o ne perkeltas autentiškas statinys.
Atstatymo projektą (autorė arch. Diana Pikšrienė) parengė Paminklų restauravimo institutas 1983 m.. Trūkstami nežinomi Sasnavos bažnyčios išorės ir kiti elementai buvo kopijuojami iš analogiškų panašaus statybos laikmečio bažnytėlių. Pavyzdžiui, langų apdaila nusižiūrėta iš Janapolės bažnyčios, durys – iš Antanavo koplyčios. Išlikusius autentiškus interjero elementus (altorius, klausyklas, krikštyklą ir kt.), bet perkeltus į kitas bažnyčias, buvo numatyta įsigyti ir sugrąžinti į muziejuje atstatytą bažnyčią.
Projektuojant bažnyčią buvo derinama ir jos aplinka. Aplink senąją Sasnavos bažnyčią buvo nedidelis, ankštas netaisyklingas šventorius, supamas lentų tvoros, palei ją augo aukšti medžiai. Aikštės pusėje, už šventoriaus tvoros, stovėjo kresna karkasinės konstrukcijos varpinė. Atkurta puošnesnė nei Sasnavoje buvusios bažnyčios aplinka. Pastatyta aukšta, gražaus silueto varpinė, nes prie masyvios, kresnos Sasnavos bažnyčios reikėjo grakštesnės vertikalios dominantės. Buvo pasirinktas Lauksodžio varpinės prototipas, kai kurios detalės (stogas, langai), kopijuotos iš Eigirdžių. Muziejuje pasirinkta akmenų mūro tvora, kadangi ji būdingesnė lietuviškiems to laikmečio šventoriams, Tvoroje įrengti reprezentatyvūs barokiniai vartai. Šaukėnuose jie buvo pastatyti prie medinės liaudiškų formų bažnyčios, kurios šiuo metu jau nebėra.
Sasnavos ir kitų Suvalkijos bažnyčių šventoriuose statytos 4 koplytėlės. Muziejuje pasirinktas XIX a. Žemaitijoje paplitęs variantas – 14 koplytėlių. Šventoriaus pakraštyje pagal Stakliškių pavyzdį pastatyta karstinė, kurioje buvo laikomi įvairūs laidojimo apeigų reikmenys.
Senosios Sasnavos bažnyčios pašventinimo apeigoms ir Šv. Mišių liturgijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Pirmosios Šv. Mišios, laikantis senųjų papročių, buvo aukojamos lotynų kalba Į atkurtą bažnyčią grąžinti du iš trijų autentiški altoriai, klausyklos, suolai, kiti liturginiai reikmenys.
Senojoje Sasnavos bažnyčioje dirbę kunigai: Dapkevičius (1817), Kristupas Švirmiskas (apie 1843-1846), Kazys Vitkauskas, Jurgis Čėsna, Naruševičius, Gegužinskas, Grinevičius, Vincentas Senkus, Kazimieras Pėstininkas (1880-1890), Motiejus Gilius (nuo 1890), Juraitis, Stanislovas Čėsna, Vladas Draugelis