Maro epidemija 1708–1711 m. siautusi visoje Lietuvoje, smarkiai nuniokojo visą kraštą. Ištisi kaimai stovėjo tušti. Maro siaubas taip giliai įsirėžė į žmonių atmintį, kad XX a. pasiekė virtęs padavimais ir pasakomis. Kelis tokius pasakojimus Jonas Totoraitis pateikė knygoje „Marijampolės kunigų Marijonų vienuolynas“.
Kaime, kurio vardas nežinomas, arti Starapolės (Marijampolės) per tą marą likęs tik vienas apysenis žmogus ligos suimtas gulėjo ant priesvirnės. Per kaimą ėjusios dvi juodos ponios ir radusios jį bedejuojantį. Viena jų tarusi: „Ir tą paimkime“. Kita sakiusi: „Palikim“. Pirmoji paklausiusi, bet iš piktumo bakstelėjusi ligoniui lazda į šoną. Nuo to bakstelėjimo jam ant šono išsivertė skaudulys, kuris vėliau užgijo.
Tas bėdžius buvo paskutinis to kaimo žmogus, kiti jau anksčiau išmirė. Vėliau jį dėl to praminė Pabaiga. Jo giminė išplito tame kaime ir todėl tas kaimas imta vadinti Pabaigais.