Senosios Marijampolės ligoninės pastato istorija pradedama skaičiuoti XVIII–XIX a. sandūroje, kuomet buvusioje Liudvinavo g. (dab. P. Armino g.) Marijampolę administravusios okupacinės prūsų valdžios iniciatyva, buvo pradėtas statyti tuo metu vienas iš nedaugelio mūrinių pastatų Marijampolėje.
Kadangi tuo metu dauguma miesto pastatų buvo mediniai, prūsų valdžia prioritetu laikiusi mūrinius (gaisrams atsparesnius ir ilgaamžiškesnius pastatus) nerado ligoninei galimai tinkamų patalpų, todėl buvo nuspręsta statyti naują statinį. Ligoninė buvo be kanalizacijos ir be vandentiekio, todėl sanitarinė būklė buvo prasta. Čia lankėsi žemiausio luomo žmonės t.y. tie kurie neturėjo pinigų išsikviesti gydytojo į namus, todėl ligoninę dar kitaip galima pavadinti špitole. Po karo plečiantis miestui 1938 m. ligoninė buvo plečiama ir prie jos pristatytas dviejų aukštų mūrinis pastatas, kuris šiomis dienomis žinomas, kaip Marijampolės psichikos sveikatos centras. Plačiau apie šį pastatą ir joje veikusią ligoninę pasakoja Lietuvos prezidento Kazio Griniaus memorialinio muziejaus direktorius Tomas Kukauskas.