Jurgis Lietuvninkas

Knygnešys, pašto vežėjas

Straipsnį parengė - Loreta Skinkienė

Gimė	1855-10-12
Gimė	Suvalkų gub.
Vilnius
Kapavietė	Nežinoma
Sutuoktinis (-ė)	Petronėlė Lietuvninkienė (1845-1934)
Vaikai	Petronė (g. apie 1884 m.), Juzė (g. apie 1889 m.)

Jurgis Lietuvninkas gimė valstiečių šeimoje, Suvalkų gubernijoje (tiksli gimimo vieta nežinoma). Kartu su žmona Petronėle Lietuvninkiene gyveno Marijampolės priemiestyje Degučių kaime. (tarpukariu Šaulių g. Nr. 7b). Draudžiamą lietuvišką spaudą Jurgis Lietuvninkas pradėjo vežti 1890 metais. Spaudos platinimo rūpesčiai gulė ant sutuoktinės Petronėlės Lietuvninkienės pečių.

Pašto vežėjo darbas suteikė daugiau laisvės bei saugumo, gabenant lietuviškus spaudinius. Didžiausias knygų siuntas Vilkaviškyje J. Lietuvninkas gaudavo iš knygnešių: Juozo Kanclerio, Juozo Bagdono, Antano Baltrušaičio ir per pašto vežėją Antaną Žemantauską (Žementauską), važinėjusį į Naumiestį (Kudirkos Naumiestis). Spaudą slėpdavo pašto vežime, po pasoste įrengtoje slėptuvėje. Kad jaustųsi saugiau, nevengdavo pavėžėti pakeliui einančių policininkų. Kartais pusiaukelėje, Rudaičių (Rudžių) giraitėje, dalį spaudos paimdavo knygnešiai. Parsivežęs saugodavo pašto arklidėse, namuose ir kitose slėptuvėse. Toliau ją tvarkydavo, skirstydavo ir perduodavo knygnešiams žmona Petronėlė.

Tuo laikotarpiu J. Lietuvninkas daugiau nei kiti knygnešiai atgabendavo draudžiamos spaudos, turėjo didžiausią knygų sandėlį Marijampolėje. Iš pradžių veždavo nedidelį kiekį, bet 1894 m. įsisteigus Marijampolėje "Sietyno" draugijai, padidėjus spaudos poreikiui ir platinimo galimybėms, pradėjo vežti didesnius kiekius. Abu su žmona tapo "Sietyno" draugijos bendradarbiais. Lietuvninkams gana ilgai pavyko išvengti žandarų dėmesio. Tačiau tai tęsėsi neilgai.

Nuo pat 1894 m Marijampolės žandarai stengėsi susekti efektyviai veikiančią „Sietyno“ draugiją, bet vis nesėkmingai. 1897 m. vasario 2 d. žandarų vachmistras Pavelas Fiodorovas užėjęs į vieną Marijampolės smuklę užtiko Juozapą Šmulkštį laikantį rankose lietuvišką kalendorių. Tas prisipažino, kad kalendorių gavęs iš savo šeimininko Liudviko Šelmio, kurį pastarasis pirko Marijampolėje. Tada žandaras, tyręs šią bylą, ėmėsi asmens, pardavinėjančio kalendorius, paieškos. Tas pats žandarų vachmistras P. Fiodorovas neoficialiai iš Andriaus Marcinkevičiaus sužinojęs, kad Adomas Smolenskis (vadinamas Adomėliu) šventoriuje pardavinėja knygas. Tada vachmistras davęs pinigų A. Marcinkevičiui ir liepęs iš A. Smolenskio nupirkti knygų. Patiklusis Adomėlis nuvedė jį į Lietuvninkų butą, atidarė skrynią ir pasiūlė rinktis, kas tam reikalinga. Suimtas Adomas Smolenskas prisipažino, kad knygas pirkdavo iš pašto vežėjo žmonos. Gauti įrodymai ir A. Marcinkevičiaus liudijimas leido atlikti kratą Lietuvninkų namuose. Aptiko tris (kitur rašoma 2) didelius mišus draudžiamos spaudos: laikraščių, žurnalų, pasaulietinės ir religinės literatūros. Be to, pas P. Lietuvninkienę aptiktas nežinomo asmens laiškas, raginantis stengtis dėl bendro reikalo ir nesivaikyti pelno. Ten pat rastos dvi užrašų knygelės su draudžiamų leidinių pavadinimais ir apskaita, sutrumpinti vietovių pavadinimai, platintojų, knygnešių, pirkėjų pavardės.

Areštas buvo neišvengiamas: „Juos suimant Lietuvninkienė narsiai kovojo: sudavė žandarui vachmistrui Fiodorovui į krūtinę ir pastūmėjo jį nuo savęs. Žandarai, stumdydamiesi ir keikdami, išvedė Lietuvninkus iš jų mažo butelio Paupalienės namuose, į Marijampolės kalėjimą“. Nuo 1897 m. kovo 10 d. iki liepos 21 d. J. Lietuvninkui buvo paskirtas tardomasis areštas Kalvarijos kalėjime, P. Lietuvninkienei – Polocko kalėjime, vėliau paleista už 200 rb. užstatą. 1899-02-03 caro paliepimu abu su vyru nubausti 6 mėnesiams kalėjimo ir 2 metams tremties. Kalėjo Petrapilio kalėjime, tremties vieta pasirinko Žitomirą, Volynės gubernijoje (dabartinėje Ukrainos teritorijoje). Po kiek laiko pažįstami ten atvežė ir dukteris. Kol tėvai buvo kalėjime , Lietuvninkų dukros - penkiolikmetė Petronė ir dešimties Juzė, gyveno vienos. 1901 metais jiems buvo leista grįžti į Vilnių.
Knygnešys Juozas Širvinskas prisimena: „Per didįjį karą 1915 m. man teko būti Vilniuje ir apsigyventi pas Lietuvninkus Rojaus g-vė Nr. 15. Jurgis Lietuvninkas per naktis pasakojo apie savo bėdas ir vargus spaudos draudimo laikais Pasakodamas Lietuvninkas apsiverkė. 1917 metais Jurgis Lietuvninkas mirė badu mūsų sostinėje Vilniuje“. Jo palaidojimo vieta nežinoma.

Atminimo įamžinimas

1940 m. Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, pastatytas paminklas - Knygnešių sienelė. Trijose granito lentose iškaltos šimto žmonių, aktyviai pasidarbavusių lietuviškos spaudos draudimo laikmečiu, pavardės. Pirmoje lentoje įrašyti sunkiai nukentėjusieji knygnešiai, tarp kurių Jurgio ir Petronėlės Lietuvninkų vardai.

Šaltiniai

1. Atsiminimai ir mintys / K. Grinius. – Tübingen : Patria, 1947-1962. – T. 1. – Tübingen : Patria, 1947. – 300, [3] p.
2. Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai: Marijampolė / [vyriausioji redaktorė Vaidonė Tamošiūnaitė]. – Kaunas: Neolitas [i.e. Informacinių leidinių platinimo centras, 2010]. – 407, [1] p.
3. Knygnešys Vincas Bielskus ir "Sietynas" / Lietuvos knygnešio draugija, Marijampolės kraštotyros draugija. – 2-asis patais. leid.. – Marijampolė : Piko valanda, 2004. – 35, [2] p.
4. Knygnešys, 1864-1904. – Vilnius : Valstybinis leidybos centras, 1992-1997. – T.1. – 2-asis fotogr. leid.. – 1992. – 328 p.
5. Knygnešys, 1864-1904. – Vilnius : Valstybinis leidybos centras, 1992-1997. – T.2. – 2-asis fotogr. leid.. – 1992. – 320 p.
6. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864-1904, 2-oji knyga : [žinynas] / Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius. – Vilnius : Diemedis, 2014. – 278, [2] p.
7. Pašešupio knygnešiai / Dalia Giniuvienė. – Marijampolė [i.e. Kaunas : Viešoji įstaiga "Terra publica"], 2004. – 80, [2] p.
8. Šimtas knygnešių : knygnešių sienelės vardai / Lietuvos kultūros fondas, Lietuvos knygnešio draugija. – Vilnius : [Lietuvos kultūros fondas], 1998. – P.74.

Kalba

Pagrindinis meniu

Jurgis Lietuvninkas

Knygnešys, pašto vežėjas

Atminimo įamžinimas

Šaltiniai

Šaltiniai

Jurgis Lietuvninkas