Ištrauka iš Jono Reitelaičio „Gudelių parapijos monografijos“ publikuotos 1914 m. Lietuvių mokslo draugijos leidinyje „Lietuvių tauta: t.2, kn.3 b.(1912/13 m.).
Vestuves gudeliečiai seniau keldavo visą savaitę. Dabar gi pamaži įeina paprotys juo toliau, juo trumpesnį bedaryti pokylį. Mat, baudžiavos metu, kad netrukdžius baudžiauninkų nuo darbo dvare, jaunoji pora palaiminimą galėdavo imti tik sekmadieniais. Pradėtas sekmadienį vestuvių pokylis tęsdavosi visą savaitę ir jame dalyvaudavo tik tie, kuriems nereikėdavo eiti baudžiavom seniai, moters ir t. t. Šeimininkas turėdavo rūpintis, kad degtinės ir valgių svečiams užtektų lig soties; užtat nemaža reikėdavo išleisti.
Baudžiavos metu mažiau būdavo „dienavotojų“, t. y. jaunų nekviestų vyrukų, kurie atėję į vestuves neina namon ligi nepasibaigia vestuvės; bet po lenkmečio1, kada paliovė šaukusi į dvarą baudžiava, kada kiekvienas jautėsi laisvas esąs, „dienavotojų“ skaičius padidėjo. Dienavoti paprastai geras žmogus neina. Eina tik ištvirkėliai, peštukai, kurie nenori dirbti, mėgsta pasigerti. Toki pasigėrę neiškenčia nesusipešę, neišdaužę langų ir kitokių nepridirbę savininkui nuostolių. Kad sumažinus išlaidas ir jaunųjų ištvirkimą, apie 1870 m. buvę dvasinės valdžios paliepta {?J.R.) palaiminimą jaunavedžiams duoti antradieniais. Ilgainiui ir patys žmonės pastebėjo nenaudingumą ilgų pokylių ir pradėjo jų ilgiau netęsti, kaip ligi penktadienio, lyg dėl neparankamo su valgiais. Dabar dauguma tokių, kurie ir turėtų iš ko kelti vestuves, tyčiomis bažnyčioj ima palaiminimą trečiadienį, o ketvirtadienį baigia visą pokylį. Sutrumpinus vestuves, išnyko beveik visos jų apeigos ir papročiai. Vos tik svarbiausieji bepasiliko.
Kitaip tačiau seniau būta. Ketvirtadienį prieš trečiąjį užsakymą jaunasis ir jaunoji išsiųsdavę kvieslį. Kvieslys būdavęs jaunas vyrukas, dažniausiai giminė; jisai turėdavęs kviesti į vestuves svečius. Kvieslys taip būdavęs reikalingas, kad jeigu pas ką neatjodavęs tai tas2 nieku geru neidavęs į vestuves, nors jį ir patsai šeimininkas būtų kvietęs. Kvieslys jodavęs apsikaišęs rūtomis, arklys irgi būdavęs apkaišytas, rankose nešdavęsis tam tikrą aptaisytą iš kasnykų ir gėlių „kvieslį“. Kvieslys jodavęs pirmiausia pas svočią, pas piršlį, pas gimines, kaimynus, pas jaunąją, galop parjodavęs namon. Atjojęs pas ūkininką, kvieslys žirgą prisirišdavęs prie vartų arba prie rūtų daržo, ateidavęs į pirkią, nusiimdavęs kepurę ir niekam nieko nesakęs išsiimdavęs iš kišeniaus „kvleslį“, jį išskleisdavęs ir, pamaži judindamas, sakydavęs iš atminties kvieslio oraciją: „Aš esmi kvieslys, pirmas pasiuntinys, nuo Pono Dievo ir tų namų, ir t. t.“ Pabaigęs, bestovėdamas pas duris, prakalbą, atsiliepdavęs: „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus“ ir tuoj nuo durų eidavęs arba prie merginų3, o jei tų pirkioj neužklupdavęs, prie šeimininkės, bausdamas papuošti kvieslį. Papuošimas būdavęs toks: merginos turėdavusios į kvieslį įkabyti juostą ar rištuvus, šeimininkas duodavęs šiek tiek pinigų, dažnai stiklelį degtinės ir užkandžio. Kvieslys ir namon parjojęs kalbėdavęs visą oraciją su ceremonijomis.
Prieš vestuves sekmadienį, kada užsakydavo trečiu, jaunoji pasipuošusi sykiu su taip pat pasipuošusia geriausia savo drauge eidavo į bažnyčią: abi išpažinties, paskutiniu kart viešai dėvėjo vainiku. Toji apeiga vadindavosi nuotekavimas. Kitose parapijose šeštadienį prieš vestuves darydavę vakarynas su daugybėmis apeigų; Gudeliuose vakarynų nebūdavę. Sekmadienį, paprastai po pietų, ir vienas ir kitas jaunasis važiuodavę į bažnyčią „susivinčiavoti“. Paskui su visu pulku eidavę į smuklę, iš ten važiuodavę į „stovėjimą“, kuris paprastai būdavęs pas svočią. Kiekvieno jaunųjų stovėjimas būdavęs atskiroje vietoje. Iš stovėjimo antradienį abu pulku susivažiuodavę į jaunosios tėviškę. Čia rasdavę atvažiavusius kraitvežius. Kraitvežiai su šarvais dar prieš temstant išvažiuodavę namon. Jaunikio gi pulkas su marčia vos trečiadienį švintant teištrūkdavę. Mat, naktį dar būdavę nuotakos galvos nutaisymas, marčios aptaisymas, užgėros, o prie visko nemaža buvę ceremonijų. Jaunikiui marčią parsivežus irgi būdavę užgėros, dovanų dalinimas, marčios pietūs. Trečiadienio pavakare atvažiuodavę pasekėjai (vėdžiai), t. y. nuotakos pulkas. Tą patį vakarą būdavę jaunųjų suguldytuvės, ant rytojaus – keltuvės. Penktadienį ir šeštadienį praleisdavę beišleidinėdami svečius. Atėjusį sekmadienį važiuodavę ant „sugrąžtų“, t. y. jaunoji su savo vyru grįždavusi pas tėvus; čia atvažiuodavusi svočia, dar šis tas ir vėl pokylis.
Dabar gi tik šešėlis viso to bėra pasilikęs. Kvieslio dauguma visai nesiunčia. Svočią tačiau dar visi ima, bet stovėjimas paprastai esti namiej pas jaunąją, dažnai net abiejų pulkų, nes mat greitai išvežama marti. Užgėros ir dovanų dalinimas dar yra, bet daugiau tik dėl formos. Kitąsyk, mat, sukviestiems svečiams negražu būdavę nemesti ant užgėrų, dabar gi tik artimieji, giminės ir „pulkas“ (broliai, pamergės) meta. Pažymėtinas senovės užsilikimas – kuo daugiausia pridėjimas visokių valgių ant stalo ir raginimas valgyt. Šeimininkė ar svočia visa, ką turi, neša ir deda ant stalo: duona, ragaišis, mėsa, sūris, sviestas, alus ir degtinė – sukimšta, kaip maiše. „Ės neės, by po nosimi turės. Nepasidėsi, tai sakys, kad nieko nebuvo“ — atsako, jeigu pastebi, kad lyg per ankšta ant stalo. Ne tik visko yra ant stalo, bet ir valgyt svečią ragina užsikrisdami. Seniai net stačiai tokio raginimo reikalauja. „Ką – sako – būt ant stalo, tai buvo, bet niekas neragino. Alkanas parėjau“. Paminėtinas senovės užsilikimas – per užgėras torielių [lėkščių] daužymas. Jeigu meta rublį užgėroms, tai būtinai turi sumušti torielių.
Pastabos:
1.1831 m. bei 1863 m. sukilimų Lietuvoje laikas.
2.Suprantama giminė ar kaimynas, kuris garbę supranta. Jauni bernai, kuriems rūpėjo tik išsigerti, pašokti, pasipešti, tie ir nekviesti eidavo ir eina.
3.Kviesdamas tyčiomis stodavęs prie durų, kad merginos neišbėgiotų iš pirkios, kad paskui turėtų iš ko reikalauti kviesliui papuošalų.
